nakties juoda marška praplyš nuo tavo riksmo –
akis atmerksi  nesupratęs, ar tik sapnavai
mėnulio pilnaties nušviestą savo virsmą
kažkuo, kuo realybėj nebuvai?

gal tavimi jau buvo švelnūs gluosniai,
gal tu stipriom šakom šlamėjai, ąžuolu ošei...
o gal kerai mėnulio tau sparnus sudėjo –
dabar bandyk plasnot... tiktai įkvėpk giliai, ir...

sparnų pajutęs jėgą pakilai,
viliojo svaigiai atviri erdvių keliai...                         
-----------------------
mėnulio namuose gėrybių dera dosniai –
(argi ne jų tu maldose visų dievų prašei?)
staiga lašai šalti ant skruosto tyliai pakuždėjo –
„nubuski pagaliau – ne tavo čia namai...

namai tenai, kur aušros rausta blausiai,
kur vasaros medum jau kvepia sotūs aviliai,
kur byra obuoliai, nublokšti rudeninio vėjo,
žiema putoja sniego patalais giliais...“

karšti lašai vis mina taką skruostais...
iš sapno sugrįžau senais keliais –
nereikia man blizgaus mėnulio turto,
jei negaliu ten būti su savais...