Pro tėviškės galudaržes tekėjo Upelis.
Per mažas buvo, kad vardą turėtų –
Upeliu vadinom ir niekada neapsirikom.
Kiekvieną pavasarį, išplaukus ledams,
Mažajam Upely nutikdavo didysis Stebuklas –
Prieš srovę imdavo plūsti žuvys.
Gulėdavau ant liepto
Ir glostydavau plačias jų nugaras,
Palydėdama ten, kažkur,
Kur kvietė jas nenumaldomas gyvybės šauksmas..
 
Ant kalvos dangų rėmė raudoni bažnyčios bokštai,
Lankom vinguriavo upelė Lokysta –
Per maža, kad būtų Upe vadinama.
Bet sykį, po galingų vidurvasario liūčių
Plačiai išsiliejo lankom molini vandenys,
Ant siūruojančios  karklo viršūnėlės
Suposi laumžirgis – skęs, rodėsi, tuoj skęs!
Šokau srautan, ištiesiau gelbstinčią ranką,
O jis, šelma laumžirgis, suskrebeno sparneliais ir nuskrido.
Išmokau plaukti.
 
Aną rugpjūčio pilnaties naktį jau nedrąsiai krito lapai,
O Jiesios sietuvose skandinosi prieš šviesmečius nukritusios žvaigždės –
Tą naktį mudu buvom dviese, nuostabią, vienintelę tokią naktį.
Atskleidė Jiesios skardžio atodanga visas būties paslaptis...
Būna, ir dabar kartais išgirstu iki skausmo pažįstamą balsą
Iš tenai, iš anos nakties tylumos sugrįžusį, nedrąsiai sakantį:
„Aš ateitį regiu su kūdikiu ant rankų...“
Pasikartoju anūkų vardus.
 
Šventą popietę vieniša baidarė leidosi žemyn Nemunu.
Irklas ilsėjosi. Žiūrėjau į žydrą padangę, baltus debesis,
Klausiausi tylos virš plačių vandenų, virš savo jaunystės miesto, bažnyčių,
Kol netikėtai Šekspyras aksominiu Henriko Kurausko balsu
Kažkur nuo kranto ties Vytauto bažnyčia paklausė:
„Būti ar nebūti?“
Griebiau irklą, skubėjau aukštyn, prieš srovę – išgirsti atsakymą,
Nežinau jo ir šiandien – praklausiau ar niekas nepasakė?
Nepasakė ar nežino?
Nei pats Šekspyras, nei visi pasaulio upeliai ir upės,
Nei visos jų krantų atodangos?