Tais metais, kai nužudė žurnalistą Vitą Lingį, labai jutau, kad ir man yra tokia grėsmė. Tai paliudijo ir ši detalė. Labai svarbus ,,Lietuvos aido“ redakcijos asmuo, gero man linkintis, redakcijoje man net į smilkinį pirštu parodė, tuo aiškiai leisdamas suprasti, kad ir man taip gali būti kaip Lingiui. Daug tokios grėsmės ženklų pastebėdavau. Pavyzdžiui, viešajame transporte, važiuodamas juo į darbą ir iš darbo, taip pat net ir žiniasklaidoje. Bet, maždaug tais pačiais metais, eidamas senamiesčio Bernardinų gatvele, joje, netoli redakcijos pastato esančioje, pamačiau didžiulį ilgą užrašą, juodomis raidėmis storai užrašytą ant lenktos belangės (rytinės) sienos: ,,Gyvenk, žmogau, kad mylėtum!“. Supratau, kad tai lyg nutarimas manęs nežudyti, ir truputėlį apsiraminau, nors ir nelabai bijojausi, kad nušaus. Mat, bruožas mylėti man niekad nebuvo svetimas. Šis užrašas ant sienos, toje lenktojoje siauroje gatvelėje, išbuvo labai ilgai – gal metus laiko.
Irgi tais laikais buvo ir dar labai svarbus aktas – prie redakcijos pastato Maironio gatvėje sutikau einantį senį su dviem jaunais vyrais, lyg jo apsauginiais. Prasilenkdamas jis pasakė: ,,A etovo vziatj živym“. Taip ir atsitiko – KGB paėmė mane gyvą. Tai reiškia, kad paėmė visokioms kančioms ir kankinimams bangomis (sunkia, blogąja savijauta), kas trunka dar ir dabar 2012 metais. Nuo 1993-iųjų, ir, atrodo, net nuo anksčiau.

2012 m.