Dils nakčia mėnesiena išblyškus,
Rūkas plauks nuskandindamas mus.
Na tai kas, kad aš tau parašysiu
Milijonus švelniausių eilių...
 
Bus tylu, net žvaigždė nebeblykčios,
Netikrumas pareidamas kauks.
Bus žiedai ir sunokusios vyšnios,
Nebebus tiktai jausmo gilaus...
 
Taip ilgėjaus – kentėjau – atstūmei...
Dievas matė – mylėjau! Deja...
Palikau tik paika palaidūnė,
Skaudžiai rėžianti šukė delne...
 
Jaučiam – skauda, atleist neprašysiu,
Laiko niekas atgal neatsuks.
Mūsų kaltės su skersvėjais klykaus,
Bus kitaip, nes taip pat nebebus...