Išsivadavus iš jausmų visų,
Padangę akylai stebiu – 
Dangus debesimis lyg patalais užklotas, 
Saulutė blankiai šypsosi pro plyšį,
Matau, kaip išsigandusios šakelės
Horizonte tarsi šėšėliai tyso...

Žinau – pavasaris ne už kalnų –
Atūš, atjos pasibalnojęs žirgus,
Nužvengs pabalusiais laukais...
Suprasiu, kad kažko taip ilgu,
Taip sunkiai sunkiai ilgu
Vėjuotais, skambančiais lyg varpas vakarais...

Tegul skambės tie vakarai ir naktys
Pačiom gražiausiom Žemėje giesmėm!
Atbundantys pavasariai –
It valtys –
Tegul nuneš mane
Pačion jausmų gelmėn!