aisbergai
neberašysiu tau daugiau laiškų –
tų išgalvotų, ilgesio gimdytų,
užantspauduotų bučiniu, neišsiųstų,
be adreso, kuris tave pavytų.
nebekartosiu tavo vardo tyloje,
nors lūpas karščiu nutvilkytų,
rusenantys gaisrai išblėsusių laužų
be šilumos, kur liūdesį nuvytų.
nebeieškosiu silueto minioje,
jis tarp margų šešėlių pasiklydo.
tegul klajos... laimingai, su Dievu
ir laikas teparodys, kas suklydo.
neberašysiu tau daugiau laiškų?
naivi mintis su nuoskauda atklydus...
kas dieną siųsiu jau dabar po du –
po vieną tau... ir sau...
... kol aisbergus išlydys...