Tik tiek tereikia – vieno Tavo žvilgsnio,
           tik prie širdies švelnaus prisilietimo,
kad gyvas vėl galėčiau žengti žingsnį
          iš nevilties tamsos, mirties ir praradimų

Į Tavo šviesą – tą, kurios ieškojau,
           bet neradau, tamsoj nuklydęs metais,
nors Tu šalia buvai, bet nežinojau –
          į tamsą žvelgti mat buvau pripratęs...

Tu atradai mane, ištaręs vieną žodį,
           kuris atvėrė mano širdį kietą,
ir nuo tada šalia esi, ir kantriai rodai
          į šviesą kelią – tą malonės vietą,

kur priimtas esu ir vien nuo Tavo žvilgsnio –
           jo prie širdies švelnaus prisilietimo –
 laimingas vėl galiu aš žengti žingsnį,
          dėkodamas širdy už tą susitikimą...