kai naktis
it alkana vilkė
praslenka pro mėnulio pilnatį
vaikštau iš kampo į kampą
negalėdamas užmigti

sudėti akių

seni paveikslai tūno ant sienų
laukdami kasdieninio nuvalymo
žvilgsniu

tyliai džeržgia raktas
lauko duryse