Mes buvome kartu, bet niekas nežinojo –
Lyg būtumei ne man, o sau brangi.
Voratinkliai ilgi nutįso nuo sienojų –
Tiesa, kurios galiausiai netenki.
 
Kieta asla surinko tai, kas liko –
Po kojom pynėsi ir žodžiai, ir vaizdai –
Keiksmažodis: „Gyvenimas nevykęs...“
Tačiau jame pati save juk praradai.
 
Tiesiau aš ranką tau, bet šito neužteko –
Balandis baltas suplakė sparnais
Ir skrido lyg į saulę, lyg apakęs...
Ne paukšty tam ir ne padangėj gyvenai,
 
O tik iliuzijoj: kažkur už jūrų marių
Nieks nesuka lizdų – yra tik inkilai...
.............................................................................
 
Ak, kiek tenai save praradusių bedalių
Pakilusių išskristi per vėlai...