Manau, kad atskirtis nuo visuotinos būties neįmanoma nei per orą, nei per šviesą ar laiką, nei per regėjimą ar pajautą, o juolab per vandenį ar Savęsp. Tokia atskirtis tik kad užliūliuodami reikalo esmę, pakalbėtume. Tačiau nepaisant, ar taip tardamas esu teisus  ar – ne, rodau į ją, kaip suvokiu ir sakau, kad anuo metu, pasirodžius Senekai, mes buvome trise. Tik. Tai jis, Lucijus Anėjus Seneka, redaktorius ir aš, Pranucis. O parodyti į vietą, kur susiėjome, man nesinori. Tokią  esatį dar reikia išpuoselėti, kad parodžius į ją, nepasirodytum psichas ir nebūtum prievarta nugabentas bent į Antono Čechovo „Palatą nr.6“, kur dar apsieinama be tramdomųjų marškinių. Tačiau rodydamas į 1939 vis dėlto  nemanau, kad nebus suvokta, jog vieta, kurioje  vyksta šis nutikimas, yra Lopšio zonoje.
  Pažiūrėjęs aukštai viršum galvos ir akimis pačiuožinėjęs po pritūpusius padangės horizontus – ir kairėn, ir dešinėn, ir aplink – Lucijus Anėjus Seneka, matyt, bandydamas geriau susivokti aplinkoje, lyg pats savęs paklausė, ar dar vis gaspadoriauja (šeimininkauja) Vandenis? Ir tuoj iš savęs sužinojo:
  – Kur tau – ne? Žinoma, kad ir gaspadoriauja, ir ąsočio iš rankų nepaleidžia. Nežinau, kuris kitas žvaigždynas yra tiek daug prikvailiojęs, kaip jis, – tartum paapgailestavo ir jau nusitaikęs turėti  pašnekovą:
  – Gal tu žinai, redaktoriau? – pasakė ir šyptelėjęs: – Beje, sveikinu. Man patiko tavo elgsena, neužleidžianti  pozicijų, ginant nuostatas, pagal kurias gyveni. Net ir vaidybos ne tiek  daug. Cituoji mane, bet taip, jog atrodo, kad gyveni taip. Natūraliai. Iš savo gyvenimo kalbi. Vaidinti nieko nereikia.
  – Taip ir yra – vaidinti nieko nereikia. O save dubliuoti, kopijuoti, atkartoti labai nesunku.
  – Maniau, kad gal pavyks supykti, jog laiką leidžiate nesimokydami Senekos. Bet ačiū, kad jo mokslai  jums nesvetimi. Bent  toks  pirminis įspūdis.
  – Kol kas tebūnie taip, kaip sakote, o vėliau bus geriau  matyti, – nusišvietė šypsena redaktorius. 
  – Tai gal tiek vietoje  pasisveikinimo. O dabar prašau dėmesio internetui, – paprašė Lucijus Anėjus Seneka, nežinia kaip įšvietęs jo ekraną. – Man patinka būti visų galų meistru. O kadangi mano  komentarų jums nereikia, aš irgi tampu žiūrovu. Beje, dabar ausis pakelkite  aukščiau negu akis. Veiksmas prasideda iš už kadro...    

1.
O – ne! Ir čia, žiemoje,
nepagieda aukšti vyturėliai,
stingdo speigas ir šaudo
žvaigždes tvoromis,
žydi ledas kaip gėlės,
sukritę į stiklą langų...
Negi galėčiau sakyti,
kad tiek man per maža?
O vis tiek:
– Ispanija, labas!..
Ar tai tu skambini šitaip varpais,
kad anglas Džonas Donas, regisi,
iš kapo keliasi...
  
   Džono Dono nesimatė, kaip ir jo kapo, tačiau tuo laiku po truputį ryškėdami siluetais, ekrane atsivėrėme mudu su  redaktoriumi. Ir ten atrodė prisėdę panašiai kaip prie ekrano.
  – Būtent jums šitai norisi atsiminti. Taip juk? – paklausė Seneka, nepaleisdamas pirštais kutenti palaidinukės sagą.
  – Puiku, Lucijau Anėjau. Iš tikrųjų, kam varginti smegenis ir manyti, ar tiksliai atsiminta, ar viskas taip, kaip tuomet. Tačiau iš kur šie kadrai, kaip jie atsiradę?
  – Ne į temą, ne į temą, – atsiliepė Seneka  ir paragino atidžiau pasiklausyti mudviejų su redaktoriumi pašnekesio.
  O redaktorius iš ekrano kalbėjo apie Džoną Doną ir kalbėjo taip:
  – Tik nemanau, Pranuci, kad jis keliasi, kad savo kapą norėtų kažkam kitam pasiūlyti, ar kažką priimti pas save ten. Laikas iš tiesų toks, kad ir ten nėra ramybės. Ir iš ten skambina varpais. Gal jau žinai kaip jis, Džonas Donas: Nei vienas žmogus nėra tarsi atskira sala; kiekvienas esame gabalėlis kontinento, žemės dalis
  – Kaip nežinosi, kaip nežinosi... O pirmiausia apie šį anglą išgirdau iš Ernesto Hemingvėjaus, – pasakiau iš ekrano, o čia, prie stalo: – Buvo užklydęs į lopšį. Dairėsi, žiūrinėjo it kažką pametęs, o pasižiūrėjęs į mane: turbūt estoy muy borracho. Suprask: turbūt  esu labai  girtas. Ispaniškai šnektelėjo.
  – Dabar jau galėtum sakyti „buvo atėjęs į sielą, į širdį“.
  – Galėčiau. Tačiau manau, kad kiti supras ne blogiau kaip tu, redaktoriau. O susitikimus, susiėjimus, kai esi tarp dangaus ir žmogaus, man regisi, geriau turėti lopšyje. Taip ir atsitikę.
  – Tavo valia, tavo. O aš užbaigsiu cituoti Džoną Doną, – pedantiškai paslaugus savo kalbai buvo redaktorius: – Yra dalykų, kur gyvieji ir mirusieji ranka rankon, žodis žodin. Net ir prie varpų, kad jie skambintų visų  tautų kalbomis.
   – Atsiprašau. Sakiau, kad nekomentuosiu, bet... bet dabar išgirsite būtent jo, Džono Dono balsą. Tai  neramus žmogus. Labai neramus. Kitam, regisi, iš namų sunkiau išeiti į pasaulį, negu jam iš kapo. Būtų smagu, jeigu ir jis kada nors prisiglaustų prie mūsų kompanijos.
  „Prie mūsų?“ – suklusome su redaktoriumi.
  O iš ekrano nematomas Džonas Donas taip:
  – Jeigu jūra bent grumstą nuplautų, Europa jau liktų mažesnė; taip pat, jei užlietų iškyšulį arba dvarą tavo ar tavo draugų. Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau.“
   – Skamba. Po visą Savęsp, – tarstelėjau šiapus ekrano. – Po visą...
   „Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs“, – tyliai atsiliepė redaktorius iš Džono Dono teksto.