Aš negaliu rašyt, ką jau rašiau –
Galiu rašyti tik kažką iš naujo.
Vėl vėjas pievoj smilgų keteras pašiauš
Ir gyslose pulsuos vėl karštas kraujas.
 
Nepyk, brangioji, išsakiau žodžius,
O tau aš jų tikrai nebekartosiu.
Ir netiesa, kad po lietaus vėl žemė džius,
Nes drėgmę padūmavę saugos uosiai.
 
Tarp medžių tų – stebuklų juk nebus –
Jau pasakų karietos išvažiavo.
Nurinksiu tau nuo tako kritusius lapus,
Už rankos imsiu paprastai – lyg savą.
 
Priglausiu vakarais – žara tylės,
O mes klausytis juk abu išmokom.
Ir gims kažkas daugiau ant Žemės didelės,
Nei pažadai ir paikas ryto juokas.
 
Todėl rašau tik tai, kuo aš tikiu...
Dangus apniuko? Vėjas šiaušia smilgas?
Lašai krapnoja iš tavų akių...
Na, taip, žinau – manęs tu pasiilgai.
 
Ir aš ilgiuosi... Gal liūdna diena...
Tačiau nebus mums tokios dienos visos.
...................................................................................
 
Vėl bėga, bėga, bėga saulė tekina
Ir tik po kojomis juodi šešėliai tįso.