Sako, vieversiu kilo nelaimė
Nuo aušros lig sutemų.
Paskandintos svajonės ir viltys
Ašarų užlietose pievose.

Gal nuo vakaro slinkusios dienos
Saulės dukrą pamokė raudoti?
Aš sakiau, kad mylėti neverta –
Sudaužyta širdis, išgaravę jausmai.

Vėl lipdau sielos šukes per naujo,
Vėl gyvenimo puslapius plėšau,
Naują melą vėl jums seku...
Ak! Kad bent kartą kas juoktųsi!

Akys Nemunu liejosi,
Plaukė mano likimas.
Nepavijo jį šūksniai šauksmingi:
„Ei, vėl mylėti galiu! Vėl aš gyvas esu!“

Nuolat tau ir jam... na dar jiems aš meluoju –
Šypsena veria širdį skausmingai.
Tai tik mano, arlekino, spektaklis,
O jūs – tik žiūrovai degančioj knygoj.

Sako, vieversiu leidos nelaimė,
Kur sustirusios naktys nakvoja.
Paskandintos svajonės ir viltys
Neišnirs daugiau niekada.

Jūs pirštais baksnokite meilę,
Perpjaukit pusiau, pakiškit po ratais.
Uždus mano sielvarto laimė...
Ar sakiau, kad mylėti neverta?