Ten, kur Nevėžis, Nemunas, Neris —
Ten bočių žemė, Lietuvos širdis.
Džiaugiuosi, kad ant jų krantų
Gimiau, užaugau, gyvenu.
 
Pavasariais,
Kada šlaituose balo ievos
O lankos pienių auksą liejo,
Į smėlį plakėsi banga,
Tarsi dangaus gelmė žydra.
 
Kur dar kitur ir dar kada
Galėjo suktis taip galva?
Ir tolyn žvelgdamas žmogus,
Sušuks:
— Koksai, pasauli, tu gražus!
 
Čia tik lašelis okeano,
Bet jis šiandieną mano..., mano!
O netikėtoje minty
Sau gilią tiesą atrandi:
 
Laimė visai, visai šalia,
Jei atpažįsti tiktai ją
Savam laike, žemės delne,
Palaukės beržo ošime.
 
Kur vandenis sujungia upės trys,
Gražus miestelių glaudžiasi būrys,
Aukščiau ir Kaunas nuo senovės
Sargyboje valstybės stovi.
 
Kada atplėštas Vilnius buvo,
Jo netektis skausmu pasruvo.
Senasis Kaunas, Kauno mūrai,
Iškėlę  sostinės karūną,
 
Istorijos gražiausią lapą
Darbu ir meile tautai rašė.
O ir vėliau garbė lydėjo,
Kaunas gyveno ir budėjo.
 
Gali išvykt, keliaut toli,
Tačiau sapnuose sugrįžti
Ten, kur Nevėžis, Nemunas, Neris,
Kur plaka, laukia Lietuvos širdis.