mes trys...
lyg trys išlakios liepos,
suaugusios kamienais
iš vienos šaknies...
sukibusios šakom
lyg gyvybingom venom,
žieve gruoblėta
ir viena visoms  
plačios šerdies....

mes trys...
lyg trys giliausios upės,
subėgančios į vieną
ežerą gimties...
su prieplauka saugia, 
kurios dugne gyvybės
žemė glūdi –
mama – vienintelė
ašis bendros jungties.

mes trys.
mus riša vienas kraujas,
nesuvaidinta meilė
plakimu širdies.
nėra galybės,
kuri tai pakeistų,
nes nėr tarp mūsų
kelio užmaršties...

paduokit, sesės, ranką,
eisim tolin... visad kartu,
palaimintos lemties,
ir trys keliai kaskart
sueis į vieną –
juo einant 
angelų globa lydės...