Radyščiaus piliakalnis

   Senais čėsais, kur dartės yra Radyščiaus kaimas, priek raisto buvo labai graži pilis. Jos aukštos aukštos bonios buvo kap  cibuliai  ir visos apdengtos auksu. Ton pilin gyveno ponas, labai  labai piktas, nežmoniškai žaurus, o jau gobšus – tai be dzievo mieros. Jis žmonis vertė dzyrbc nuog aušros lig sūtemų ir dar liepdavo atnešc duoklį.  Nabagus  jau tep nuskekeno, nuvargino, kad ciej  neturėj nei  kuom apsirangc, nei ko valgyc. Ponas vaikščiodavo su krukiu ir, jei pamacydavo, kad darbinykas acistoj acidusc, ar išbadėjis kokį  grūdų in būrnų insimetė, tai be gailesco nabagų lupdavo tuom krukiu.
   Vienų povakarį ponas užajo in savo svirnų pažūrėc, kiek grūdų pripylta, kiek visokio gastinčaus prinešta. Glesc in vienų karbijų: o ty – paskišis po galvu župonų, druni kokis tai ponaicis. Ponas stvėrė jį už čuprynos, ištįsė iš karbijos – žūro, kad tas su vuodegu. Tai privėrė durim vuodegų ir pradėjo ponaicį  lupc krukiu:
  – Oi, tu zlidūke! Tu raiscini! Paškudnyke! Per darbymecį tu dar mano karbijon drunėsi! Aš tavi pribudzysiu, aš tavi išblaivysiu, aš tavi pamokysiu! Ir ciek  vanoja, ciek vanoja net stenėdamas. O ponaicis  rėkia, nesavu balsu čypia,  prašos:
   – Palaisk, palaisk tu mani, paškadavok, aš tau maišų aukso atnešu!
   Sušilis, sumuris ponas nutrankė ponaicį an žamės, primynė vuodegų ir šnopuoja:
  – Palaisiu, jei šųnakc aukso atneši, ale ne maišų, o neši ciek, pakol aš pasakysiu: ,,Gana!“ Kitap aš tavo visų giminį išniščysiu. Žinia, pats velnias būsi iš mano raisto.
   Leigyvis velnias suciko su viskuom, bile cik jį palaistų. Strimagailviais parlėkė in  peklų, prispylė maišų aukso, saulalai nuslaidus, atlėkė in pono dvarų. Ponas rodza menėn dzidulį kuperį:
   – Pylk!
   Velnias grait išpylė auksų, o ponas cik dėpterėj akim ir kap užbliovė:
    – Dar!
   Velnias grįžo peklon, prispylė dar dzidesnį maišų ir vėl atiū pas ponų. O tas rėkia, plėšos:
   – Dar! Dar! Dar! 
  Tep šy do ty lakscydamas velnias pripylė gal kokį šimtų kuperų.  Atnešis dar tokį baisulinį maišų aukso išpylė paskucinian, ale jan net nelindo, tai dzidelį dzidelį krūsnį dar ir an žamės papylė ir savim patenkytas, iššiepis dancis, stovi ir mislina: ,,Dartės jau cikrai jam bus gana“. O ponas cik prisdabavino ir kap vožė krukiu ponaicu per galvų, tai tam net žiežirbos akyse pažiro, galvon pasmaišė: jau nepomėcino, nei katron pasvietėn pekla. Tris rozus kvaituliu apsisukis ir maišų palikis lėkė kap patrakis, o ausyse, kap zvanais davė: ,,Dar, dar, dar...“ Apglušis velnias ne peklon pataikė, ale netoli esancon klonin ir ne auksų dartės sėmė, ale draskė, plėšė dzernas, sėmė pieskas ir vis nešė  ir pylė  an pono pakajų jau nenuslaisdamas an žamės. Pritįsė ciek, kad jau nei pono  pilies bonių nesmatė, dzidzausį kalnų supylė. Jau visai nusbaigis vilko dar vienų maišų. Jau, jau buvo ca pac pilis, jau  atšipusiais nagais jau jau atriš maišų,  ale cik gaidzys:
   – Horonyčius! Horonyčius! Kakariekū! Kakariekū!
   Velnias trankė maišų ir pac nėrė peklon. O maišas buvo tokis sunkus ir su tokiu svoru ir tranksmu kap rėžės žamėn, tai išmušė dzidzulį skylį, iš katros kap dėj čiūrkšlėm  vanduva, katras ir užliejo aciradusių duobį. Teipos prie kalno acirado ažaraicis, kap žmonės minavoja be dugno.
  Pribudį žmonės daboja: nėra pilies, o jos vieton – aukštas kalnas.  Acipotrinį susprotėj, kad ca pilis žamėm užversta, kalnu paversta. Išgųsdzyci tokio mono,  žagnojos ir vienas per kitų rėkia, rodza, dzyvinas:
   – A Radyščius! A Radyščius! Radyščius! Radyščius!
  Tep kalnas ingavo Radyščiaus piliakalnio vardų, o po tam ir kaimų tep vadzina. Visiem buvo cakava, iš kur ir kas ciek žamių prinešė, ale grait pamatė, kad netoli, kur buvo klonis, tai dartės žojėj gili, placi, išdraskyta dzidzausia duobė, net klonis indubis, tų vietų ir praminė  Dubakloniu. Cik tadu susprotėj, kad ca velnio darbas. Tas piliakalnis grynas stovėj ylgus ylgus metus. Cik po kiekos čės pradėj augc rata žolalė, o dartės ir  kvajalė viena kita scyro, ale ir toj kokia kraiva, užskurdus, in medzį nepadabna. Ragėc, joj šaknų negali inlaisc, ba ty po žamėm pono turtai, velnio prineštas auksas guli. Ale žmonės nestrivožino nei arcyn aic, nei nieko ieškoc. Bijoj to bjaurustvos pono acikasc.
 
  P.S. Pamislinau, pamislinau, kų ca aš viena žinosiu tokį turtų, jumi papasakojau, nu tai dar ir in feibūkų indėsiu, gal interesna bus katram, o gal ir susgūndzis išsikasc pono turtų. O tadu  ir man vienas kitas auksinis turėtų nubyrėc. Gi žmonys visi esam – raikėtų acinagradzyc!