Viduržiemio baltoj tyloj
Su pokšinčiom tvorom
Ir sniegu, girgždančiu po kojom,
Tu į šią žemę atėjai priimti laiko to,
Kurį tau dievas dovanoja.
Paklydę snaigės sukasi ore
Nustėrę pasimetę
Ir tu kartu su jom, dar nieko apie būtį nesupratus.
Tokia maža, tokia miela, dar žemės kvapo nepažinus.
Tokia bejėgė ir silpna į žemę šią atklydus.
Juk neprašei kelionės tu į žemę šią,
Juk pakvietė tave likimas ir aš to neprašiau.
Juk niekas to manęs neklausė.
Todėl priimk šią dovaną, prašau,
Ir nieko tu neklauski.