Analfabetas

Teberandu dėl manęs einančiųjų. Dažnoje gatvėje. Nežinau ar jie eina žinodami, kad dėl manęs eina, bet tikrai žinau, kad jų keliavimo kryptį jų stumdytojai reguliuoja ir dėl manęs, pagal mane, ir į mane.
Šiandien užeisiu, manau, į senų knygeliūkščių supirktuvę, kuri vis dėlto knygynu vadintina – visos sienos knygom nuklotos, visos parduodamos. Net kvapą archainį skleidžia. Suprantama, ne tokį aromatingą kaip smetoninės knygos, sulaukusios epochos, kurioje tapo brangios, netgi ir uždraustos. Ta epocha jau pasibaigusi, bet štai KGB gaujelė išlikusi (kurie mano mintis seka, ir kankina bangomis).
Ir atsisėsti knygyne yra kur, kavos nusipirkus. Sofutė minkšta, patogi – ko ne Paryžius! Kad jau šitaip, net į Paryžių, nulėkiau, tai prisiminsiu, kad broliai Gonkūrai jame irgi mėgo knygas ir knygynus, o vieną jų – supeikė. Ne tiek knygyną kiek jo savininką: kad jo knygyne nėra kur atsisėsti ir staliuko. Kai 1987 metais šią žinutę perskaičiau, su skauduliu pagalvojau apie mūsų knygynus, kur atsisėsti galėtum nebent ant grindų, bet ir tai neįmanoma. Juose prie prekystalio nuolatos brukasi žmonės, o jei tik išmeta knygą geresnę, akimirksniu susidaro eilė iki pat durų. Ir ištirpsta penkiolikos tūkstančių tiražas kaip šviežiai pasnigus. Pavydulingai nustebino, kad Paryžiuje jau Gonkūrų laikais knygynuose buvo kaip kavinėje – viskas žmogui, viskas tautai. O man, kaip tarybiniam valstiečiui,... tenka tik pasvajoti apie senojo amžiaus kultūrą ir patogumą, kurio brandaus socializmo šalis stokodavo ,,vienur kitur ir kartais“.
Kaip neprisiminsi prieškarinio Kauno, apie laisvas knygas galvodamas. ,,Knygynas“ – tokio žodžio dar nei nebuvo, vadinosi ,,knygų sankrova“, arba antraštiniame knygos lape būdavo parašyta kur knygą nusipirkti: ,,Randama pas Mauderodę Klaipėdoje“; ,,Randama pas Kirkorą Vilniuje“. Nors kaipgi to žodžio nebuvo, jei jau ,,Šlapelienės knygynas“ Vilniuje buvo, su lietuviška iškaba. Tai kodėl kauniškieji knygynai vadinosi ,,sankrova“? Nežinau, bet žinoti dar noriu. Ne Mikalojus Akelaitis sukūrė žodį knygynas, kaip žodį ,,žodynas“. Sakydamas, kad jei daug krūmokšnių yra krūmynas, tai jeigu daug žodžių, vadinkim ,,žodynas“.
Kai atėjau prie to ,,sunešiotų“ knygų knygyno, tai žiūriu, iš priešingos pusės ateina ir neatsitiktinis vyriokas. Iškart dilgtelėjo nemalonumas. Ne tiek nemalonumas, kaip susijaudinimas, mušantis per galvos nervus, jau nualintos kėgėbistiniu veikimu. Vyriokas, už mane greitesnis, sustojo prie knygų lagamino, kuris ant taburetės prie išorinių knygyno durų ant šaligatvio. Pasitinka knygos jau lauke, tik pirk, jokioje eilėje nepastovėjęs. Visi deficitai patys siūlosi. Bet va – vienas, matyt, tarybinis, eilėn atsistojo, aš po jo antras. Ak, kaip nervina, kad ne dėl knygų, o dėl manęs jis čia atsirado! Šitaip KGB mane ,,aptarnauja“ visur, nes seka mano judėjimą (bijau sakyti – net iš Žemės palydovo). Žinoma, galėčiau pro jį prasmukti, bet ir aš noriu pasižiūrėti kokios ten knygos, visos po litą, niekad nepraeinu nepavartęs. Nervas ima, kad turiu prie vyrioko prisiartinti. Kad nors mergina tai būtų, kiek galint gražesnė. Jis šiek tiek apskuręs, pasimatė savaime, be pasižiūrėjimo. Priėjau – jis kilnoja knygas – ir sakau ekspromtu neiškentęs: ,,Ar skaityt moki?“. ,,Ką!!“, – sako labai nustebęs ir pyktelėjęs. Kryptelėjo į mane, bet pamatęs, kad į jį nežiūriu, o knygas imu, žengė neatsigręždamas atgalios. Bet vis tiek pamačiau, kad juokiasi nueidamas. Kur čia nesijuoksi: kad toks suaugęs bernas skaityti nemokėtų, dalykas negalimas, toks net klausimas neprotingas. Ne vargo mokykla dabar, kai prie ratelio mokė vaiką skaityti verpianti motinėlė.
Man pasimatė vyrioko sportiniai batai. Sovietmečiu tokie vadinosi kedai, ir atsimenu kaip atsirado ir paplito. Pradžioje buvo deficitas, ypač jei užsieniniai. Jų šonuose trys baltos įstrižos juostelės pakaitom su juodomis, kaip zebro. Gal tai savotiška šešėlinių žmonių uniforma, toptelėjo mintis. Argi tai banalu apie batus pašnekėti? Kai juos siūdavo ne fabrikai, vienas vilnietis pas batsiuvį užsisakė batą tik vieną, nes kitas buvo dar geras. O archeologai rado mūsų krašte porą vyriškų batų, kurių vienas vienokios spalvos, o kitas kitokios. Iš tų laikų, kai dar mūro Vilniuje nebuvo.
Daug sutinku tokių žmonių, apsiavusių batais, ir jie nepyksta, jei panašiai užkalbinu kaip šįkart, nes žino, kad turiu moralinę teisę būti nepatenkintas lipimu man ant kulnų. (Šitaip pasipriešinti kol kas man leidžia.). Ne ant kulnų lipa, ant galvos. Tai eminencija kardinolas Sladkevičius sakė ,,nelipkim vieni kitiems ant kulnų“, kai labiausiai buvo reikalinga vienybė. Dabar tebereikalingas šešėlinio veikimo (kėgėbizmo) panaikinimas. Pirmiausia – panaikinimas tų, kurie kankina bangomis mane, ir seka mintis. Reikia atimti iš jų visą aparatūrą ir perduoti ją Lietuvos kariuomenei, nes tai aparatūra veiksmingesnė, negu šautuvas.
 
Vilniuje, 2014 m. spalis
 
 
,,Nevadink, Jonai, tarybinių knygų knygeliūkštėmis“, – netikėtai pasakė man kažkoks nematomas balsas, vos tik nusitolinau nuo knygų aruodo. – Tarp jų daug buvo ir pasaulinės klasikos, taip pat ir lietuviškosios“.
Tarsi aš ir pats nežinočiau. Nepriprantu prie šėtoniško balso, nors tu ką nori daryk.
 
P.S. KGB gaujelė, kurie mano mintis seka, ir kankina nuotoliniu būdu, vėl pradėjo įjunginėti dirbtinį čiaudėjimą ir dirbtinę slogą. Įjungia, pakamavę išjungia. Bet, deja, ne visam laikui. Jeigu baigia įjunginėti šiandien, tai nesitikėk, kad neįjungs sekančią dieną ar užporyt. Net jei ir karšta bei saulėta diena bus, vis tiek čiaudėsi ir sloguosi bangų paveikiamas. Šitaip būna. Ak kaip gaila, kad teisėsauga nesiima jų susekti!, nesugebu priprašyti. Gaujelės buveinė kažkur Vilniuje.
Dar naujienėlė: minėta gaujelė, veikdami mano galvą bangomis, tiek išgauna klaidų mano rašte jį rašant, ir taip meistriškai, kad kai kurias (pavyzdžiui, praleistą raidę) aš bepastebiu tik iš trečio karto pakartotinai perskaitydamas parašytą tekstą. Ir nežinau ar ir po trečio perskaitymo jų nelieka. Girdėjau, kad trečias kartas nemeluoja, todėl ketvirto skaitymo nedarau.
 
                                                                                                                                                               2014 m.
Jonas Baranauskas