​Vianoj vasaraj mūs susiedų sianių Andriulianių anūkam, nu jų žinta Alfansa Danaikas diašimčiai vaikų, Draničėnų babutia Ancia Danaikienia gastinčiaus ataviažia ožkų. Mūs susiedai niabuva suvis biedni, ba turėja saptynius giktarus žiamias, kumialį, dvi karvias, dvi avialas, diašimt vištų ir kažnais miatais nupianėdava pa dvi kiaulas: vienų paskiarsdava Kalėdam, a kitų – Vialykam. Alia kai už stalą susėsdava kiaturiolikaj, susmakėdava mokiasčius, apsvilkdava ir apsiaudava – didialia raskažiaus niabuva. Kiek atamianu, unt jų priažadas visų vasarų stavėdava didialis juodas cigūnas su prėskiniu, nu bulbieni, užplaktu miltais ir užbalintu pienu, iš katrą vaikai pribėgdami vis pasrėbdava ir pasrėbdava. Žiemų jų moma Danaikienia gal ir kitokia viralą pravirdava, a va vasarų – tai tik prėskinia ir zacirkas.
Danaikas vaikam pasgyrus sava gastinčium, mūs moma niat išsižioja:
– Ožkų? Čia gi dabar! Jau giariau ana jum gastinčiaus būt atviažus paršialį, – kiek patylėjus pasakia mūs moma.
– Ožka giariau už paršialį, ba jas pienas nia tik gardus, alia ir sveikas, – atsakia momai vyriausia Danaikyčia Valia. Mias su broliu tuoža buvam už ožkų, a nia už paršialį. Arklių, karvių, avialių ir paršialių mūs ulyčiaj buva davaliai, a va ožkas niabuva par niekų. Nu ir šumna buva šita Danaikas ožka. Muožna sakyt, ožka un visas parapijas. Mias su broliu ir susiedų vaikai jas padabot lėkdavam ir lėkdavam Danaikas pievan,  kol rozų Danaika pritrūkįs kuntrybias surakia:
– Palikit ožkų pakajuj, baigiat žolį pievaj ištrypt!
Pasdaboja ožka ir mūs ulyčias bobam, ba vieškialiu pra jų aidamas vis pašniakindava ir pašniakindava:
– Ciba, ciba, ciba...
Va vyram tai šita ožka buvus niabuvus, nia tiaip kaip vaikam ir bobam.
Atajus rudianiui ir atšalus aram, ožkų Danaika uždaria tvartan ir ilgai apia jų nieką niasgirdėja. Baigiuntis žiemai un mum atalakia Danaikiokai su navynu, kad šiųnakt jų ožka atsiviadia ažiukų.
– Tu matai, znočijas, ožkų ataviažia jau pasvaikiusių, a aš damislijau, kur Danaika jai ras ažį, – pasakia mūs moma.
Gal tris, o gal kiaturias niadėlias prisiaja laukt, kol Danaika pievan išviadia nia tik kumialį, karvias, avialas, alia ir ožkų  su ažiuku. Ponia Dievia loskavas! Kaks gražus buva šitas ažiukas: mažas, baltas, minkštas, su ragiukais ir palaidas, nu – niapririštas. Graitai anas pradėja nuviait ir pria upias ir pria vieškialia, alia sava momų daboja, iš akių niaišlaisdava. Ir auga anas, muožna sakyt, kaip un mialių, ba vidurvasary jau buva cielas ažys ir da nia biat kaks, a škariadnas ažys, tikras niavidonas. Užaugus ragam pradėja badyt vaikus ir tų vasarų visi mūsų ulyčias vaikai vaikščiajam su mialyniam nusiatom subiniam. Bobam buva da blagiau, ba bobai ainunt vieškialiu anas raptum iššokdava iš krūmų ir šast bobai pa undaroku, tarp kojų. Cypdava bobas, cypdavam ir mias, vaikai, alia Danaikai niasiskundiam.
– Nu kų darysi, jaunas, razumą niaturi, alia pravuornas biasiukštis, – niasuprasi ciakavai ar štukavodamas kalbėja mūs ulyčias bobas.
Ataja čėsas, kai Danaika tvartan suviadia visus sava galvijus ir kialias niadėlias niai apia ožkų, niai apia ožį niekas nieką niagirdėja. Alia kai jau išgirda, tai, možna sakyt, un visas parapijas išgirda.
A buva šitiaip: siania Andriulioniania sumislėja nuviait un rarotų ir atskėlus da su patumsiu, apsvilkus vatinį žiponų, apsiavus vailakais išiaja un ačlaima ir išgirda tvarti karvį murojunt. Prisiaja padabot, ko ti ana muroja. Patumsy nieką niasmatia, niapamatia ana ir kaip pra tvartą duris išlinda ažys ir nusiakia iš paskas. Andriulioniania bažnyčian – ir ažys  bažnyčian. Pamačius jų atsiakusį ažį, ana piarsgunda ir na ja paskavoja užlįsdama už spaviadnyčias. Ažys tuoža musėt piarsgunda, pamatys tiek daug bobų vianaj vietaj, ir iš strioką palinda pa arčiausiai stavėjusias bobas undaroku, tarp kojų:
– Jazau Marija, Juozapai švintas! Ratavokit, ažys pa undaroku! – niasava balsu suspiegia boba ir iškrapštia ažį iš pa undaroką.
Ažys raptum palinda pa kitas bobas undaroku, katra tuoža suspiagia nia savu balsu, a kai palinda pa davatkas Skurkyčias undaroku ir ana surakia, kad vialnias ažiu prismiatys bobų undarokus kiloja, bažnyčiaj visa kas susmaišia. Padabot, ko nia sava balsais spiegia bobas, na altoriaus atalakia kliabonas su abiem klapčiukais, a iš zakristijas išlinda zakristijonas. Ponas Dievas žina, kuo būt šitas cirkas pasbaigįs, jaigu ažys niabūt palindįs pa panias Riapiačkienias undaroku. Ponia Riapiačkienia buva bagota, ba turėja namus miesti ir žiamias kaimi, alia ir razumą turėja. Kai ažys palinda pa jas undaroku, ana niai muistias, niai spiegia, tik tarp kojų suspaudia ažį ir sumasava zakristijonui, katras pritykajįs pakėla panios Riapiačkienias undarokų, čiupo už ragų ožį ir ištįsia nia tik iš pa undaroka, iš bažnyčias, alia ir iš švintoriaus.
– Tai paskui katrų šitas niavidonas atasakia? – paklausia bobų kliabonas.
Visas tylėja. Tylėja ir siania Andriulioniania, katrai ir sarmata buva, ir ožia, nabaga, iškada.
– Tylėk tylėk, ateisi Vialykinias, – pagųzdina kliabonas ir sugrįža pria altoriaus dalint kamunijas.
Rarotas, muožna sakyt, nuviaja šuniui un adiagas. Andriulionianiai niabiarūpėja niai rarotas, niai kamunija.
– Mat jų griausmas tų Vialykinį, nia narakiai sugriešijau, – pamislijus tykiai išiaja iš bažnyčias, a už švintoriaus tvaras radus jas laukiuntį ožį, paraja nama.
– Nu ir ažys, nu ir štukorius, šitiak alasa bažnyčiaj pridirba: nia tik bobam ir davatkam kraujų pravarinėja, alia ir kliabona potarius sumaišia. Tiagu anas Ponui Dievui diakavoja, kad ažys ja sutanas su bobas undaroku niasumaišia, būt apsjuokis un visas Liatuvas, – kvatojas visi parapijas vyrai, ir jauni, ir siani, iškadidami, kad sava akim šitą cirką niapamatia.
– Nu biesas, nu niavidonas, rada, matai, zabovų kilot undarokus, – burbėja bobas.
A mias, vaikai, iš Andriulionianias sužinoji, kad šitas štukorius – mūs susiedas Alfansa Danaikas ažys, nia tik miriam iš juoką, alia ir gastinčiaus jam nuniašiam – morkų ir dvi kapūstų galvas. Būtumiam ir daugiau nuniašį, alia momas niapazvalija.
– Apsiais. Apsiais, apsiais, – pasakia.