Ji nepaklūsta protui ir nebijo laiko,
Atstumai – niekis, jeigu Ja tiki.
Nekviečia niekas Jos, tačiau visad sulaiko...
Banguota tartum jūra.
Lyg dykuma tyki.
 
Tyra versmė šaltinio.
Ilgos, tuščios naktys –
Duris užvėrus tokia pat negrįš....
Rakinam grandine, nes bijome netekti.
Subirs iš smėlio galbūt vėjyje pilis...
 
Karšta kaip žarija.
Išdavusi – negyja:
Žaizdotos širdys, palaidi plaukai...
Balta, švelni – pražydusi lelijom.
Pirma ir paskutinė.
Amžiams.
Tik ilgai...
 
Bet lieka atminty it marmure raižyta –
Netgi mirtis bejėgė klaupiasi prieš Ją
.................................................................................
 
Ak, koks gaivus ir giedras šis vasario rytas,
Kai nuo manęs iki Tavęs Jos nutiesta gija...