Apsaugininkas Andžeika savo mažu žaliu aprūdijusiu automobiliuku lėkė per sutemusį vakarinį Vilnių. Automobilyje skambėjo blatni rusiški šansonai, atliekami gerai žinomo vyrioko grubiu balsu, o šalia ant sėdynės sėdėjo blondinė tamsiomis plaukų šaknimis ir nupieštais antakiais. Įrėmusi Makarovą į vaikino galvą, panelė taškėsi ant sėdynės, baldelino, dainavo blatnų dainų žodžius, kuriuos mokėjo mintinai. Vėjas per atidarytą mašinos langą draikė peroksidinius panos plaukus. 

Andžeika iš pradžių važiavo ramiai, tarsi ginklas būtų įremtas visai ne į jo galvą, bet pervažiavus Vilniaus centrą, visa šita tūsovkė pradėjo jam nelabai patikti. Apsaugininkas paklausė šviesiaplaukės: 

- Tai kur mes važiuojam? Vilnius didelis, o ta boba su tavo mašina neaišku kur nuvažiavo. Tu rimtai tikiesi, kad mes ją rasim? 
- Nesitikiu. Davai varom į kebabinę. 
- Tu ką, kebabų nori? Dabar? Kuo toliau, tuo labiau tu mane stebini. Bandei man sutraiškyti pautus, dabar grasini visai nušauti... Ir viskas tik dėl kebabų? Nu nach... Atsiprašau, še tau boba ir devintinės. 
- Ne tik dėl kebabų. O tu mažiau klausinėk, zuiki. Varom į kebabinę, pasakysiu į kurią. 
- Tai tau dar bet kokia netinka? Nu gerai... Važiuojam, - atsiduso vaikinas. 

Pravažiavus porą kvartalų, blondinė parodė Andžeikai kebabinę prie kelio su didele ryškiai šviečiančia reklama: 

- Va, čianai suk. 

Andžeika klusniai įvažiavo į aikštelę ir sustojo. Blondinė, nepatraukdama ginklo nuo apsaugininko galvos, lėtai tarė: 

- O dabar, zuiki, eisim į kebabinę. Ir man kad be fokusų. Jeigu ką, ginklas bus prie manęs. Ir neatsitrauki nei per metrą, supratai? Jeigu ką, mes pora. 
- Oho, koks posūkis! - nors situacija nebuvo labai juokinga, bet Andžeika pradėjo juoktis, - tai tu čia mane taip kabini? Pi... Atsiprašau, zvizdiec. 
- Kabinu? Nesvaik tiktai! Galvoji kad jau pasikačialinęs, tai susileisiu dėl tavęs? Vsio, einam! 

Andžeika su blondine išlipo iš automobilio ir nuėjo į kebabinę. Viduje šviesiaplaukė paklausė: 

- Kokį valgysi? 
- Aš? Kad aš visai jokio nenoriu. 
- Valgysi, aš tau pasakiau! Ir nebandai atsikalbinėt. 
- Oho, koks rūpestingumas! Tu rimtai jau labai valdingai rūpestingą matriarchalinę žmoną pradėjai primetinėt. 

Šviesiaplaukė patraukė vaikiną už rankovės ir sušnypštė kaip pati tikriausia valdinga antra pusė giminių baliuje: 

- Tu čia man didelio patriarchalinio šeimos galvos nebandyk primetinėt! Pasakiau kad valgysi, reiškia valgysi, kas paduota! Viskas turi atrodyti natūraliai. Aš imu mažą miksą su sūriu, o tu? 
- Tai aš irgi tokį patį. 
- Gerai, tu moki. 
- Aaaaaaaš? - Andžeika net išsižiojo. 

Panelė net pastatė savo nupieštus antakius stogeliu: 

- Tau ką, gaila kebabą pastatyt merginai? Tave dabar nušaut, ar paskui? 
- Nei tu mane nušausi prie žmonių, nei ką... 
- Nori įsitikinti? Nukakošinu tave, sėdu į tavo tą trantą, ir išvažiuoju. 
- Nu gerai jau. Bet nors galėjai paklaust, ar aš babkių turiu. A vdrug neturėčiau? - apsaugininkas burbdamas priėjo prie kasos, ir paprašė dviejų mažių miksų su sūriu, ir dviejų mineralinių. 

Kai kebabai buvo gatavi, Andžeika pastebėjo, kaip blondinė ištraukė kažkokią plokštelę, įdėtą į jos maišelį su kebabu, ir greit įgrūdo į rankinuką. Vaikinas net nespėjo pamatyti, kas ten buvo. Bernas pasižiūrėjo į kebabus jiems padavusią merginą, kuri nusisukusi kaip niekur nieko jau gamino kebabą kitam klientui. 

- Ką tau ten davė? 
- Man? Iš kur tu čia ištraukei? - šviesiaplaukė nutaisė tokį nekaltą ir angelišką veidelį, kad apsaugininkas, jeigu nežinotų, nė už ką nepatikėtų, kad ši panelė gali varyti žmogų per miestą jo paties automobiliu, įrėmusi ginklą į galvą. 
- Nu tu tipo galvoji kad aš nemačiau, kaip kažką paslėpei? 
- Tylėk ir valgyk! - merga piktai sušnypštė kaip kobra, - daug domėsies, tai tikrai nušausiu! Valgyk kaip niekur nieko, o paskui važiuosim į Trakus. 
- Nifiga sibe... Tai jeigu mes jau taip romantiškai valgom kebabus ir važinėjamės naktimis po Trakus visokius, prie ežerų - gal tada bent jau vardą pasakysi? 
- Ir kam gi tau mano vardas? Savo geriau pasakyk. 
- Kokie kes paslaptingi... Aš tai neturiu ką slėpti - esu ponaitis Andžej, bet draugai ir artimieji vadina mane Andžeika. 
- Vau, malonu gi, tai aš tau irgi tipo jau draugė... Tai tu lenkas? 
- Nu jo, lenkas. O tu vardo savo taip ir nepasakysi? 
- Nu jeigu jau taip nori, ponaiti ir drauge Andžeika, gali vadinti mane Tifani. 

Andžeika vos neatpylė mineralinio: 

- Tifani? Tu gal biškį gudriau meluok. Amerikietė tu gal? Akivaizdu kad esi lietuvė, ir netgi kalbi be akcento. Suprasčiau jeigu būtum Agnė ar Evelina, bet Tifani? 

Mergina įsižeidusi papūtė lūpytes ir pastatė nupieštus antakius stogeliu: 

- Galvok ką nori. O iš viso, kam tau mano tikras vardas? Jeigu tau bus geriau, kad tave nušaus ne kažkokia nepažįstamoji, o ta, kurios tu tipo žinai vardą, tai gali vadinti Tifani. Man be skirtumo. Bet skamba gražiai? 
- Jo, tikrai vardas visai nieko. Būsi Tipo Tifani. 
- Jeigu tau gražiau, tai ir man tinka. Pavalgei? Vsio, varom į Trakus! - Andžeika su Tipo Tifani išmetė šiukšles, atsisėdo į automobilį ir nurūko. Mergiotė vėl išsitraukė ginklą, kad tik apsaugininkui būtų baisu ir jis nesugalvotų jai nepaklusti. Apsaugininkas Andžeika nulėkė pro Gariūnus link Grigiškių, naujame Grigiškių apsisukime apsisuko ir rovė vingiuiotu keliu per mišką link Lentvario. Lentvaryje prie pervažos vaikinas ir Tipo Tifani iš tolo pamatė ilgą automobilių eilę, nusidriekusią Klevų alėja prieš geležinkelio pervažą. 

- Nu blyn, kaip mane biesina šita pervaža, - susiraukė Tipo Tifani, - kada nevažiuoju, dažnai būna uždaryta, laukt tenka ilgai... 
- Jo, nu bet nieko nepadarysi - reikia laukti, - šaltai tarė Andžeika, ir sustojo automobilių eilės gale. Šviesiaplaukė net išvertė veizolus ir vėl pastatė nupieštus antakius stogeliu: 
- Ė, tu ką, rimtai lauksi? Tu afigel? Mums gi į Trakus reikia kuo greičiau! 
- Nu, man atrodo kad į Trakus reikia ne mums, o tau... 
- Tau irgi reikia, nepergyvenk! Davai, vaikinas, duodi gazo ir varai! Nėra kada čia laukt prie pervažų. 
- Tu gal visai durna? Žinai kokios baudos, pervažiavus per uždarytą pervažą? Teises atims! 

Blondinė igai nelaukusi pertraukė Makarovo spyną, neatitraukdama ginklo nuo Andžeikos galvos. Apsaugininkas net susigūžė nuo to garso. Tipo Tifani vaikinui tarė: 

- Klausyk, branguti, man atrodo tu pamiršai, pas ką ginklas rankoj. Žinok, kol kas aš čia vadovauju. Tau neatrodo, kad aš galiu ištaškyti tavo smegeninę, ir pati atsisėsti už vairo? Taip kad... 

Blondinė prikišo burną prie Andžeikos ausies ir pradėjo rėkti: 

- Spaudi gazą, ir varai!!! Staigiai!!! Nori, kad tavo smegenys būtų ant mašinos stiklo? Varai staigiai, be cirkų čia man!!! 
- Gerai gerai, nerėk jau, važiuoju, - Andžeika susigūžė dar labiau - ausis net užgulė nuo merginos žviegimo. Tipo Tifani visa net drebějo iš pykčio, ir vaikinui tikrai pasidarė baisoka, kad ji nepaspaustų gaiduko. 

Apsaugininkas išvažiavo iš mašinų eilės ir nuvažiavo link raudonai mirksinčio pervažos šviesoforo. „Durnius“, pagalvojo kiti vairuotojai, ramiai laukiantys savo mašinose. Artėdamas link pervažos Andžeika iš tolo pamatė atlekiantį traukinį. Ko gero, tai buvo tarptautinis traukinys - Lentvario geležinkelio stotyje jis nebuvo sustojęs, todėl lėkė nemažu greičiu. Įvertinęs atstumą iki atlekiančio traukinio, vaikinas suprato, kad momentas labai patogus. „Dabar“, mintyse apsisprendė Andžeika. 

Andžeika užvažiavo ant pervažos, ir... Sustojo ant bėgių tiesiai prieš atlekiantį traukinį. Mašinistas, tai pamatęs, nuspaudė signalą ir pradėjo stabdyti traukinį, bet kur tu jį taip greit sustabdysi! Sucypė stabdžiai, bet traukinio greitis sumažėjo per mažai, ir buvo akivaizdu, kad iki pervažos jis nespės sustoti. Tipo Tifani pažvelgė į apsaugininką paklaikusiu žvilgsniu: 

- Tu ką, durnas? Ko sustojai? Važiuok! 
- Oi, negaliu! Sugedo! Neužsiveda! Vajetau, kas dabar bus? - vaikinas pradėjo vaipytis išsišiepęs ir erzinti blondinę. Mergina pabandė išlipti iš automobilio, bet durys buvo užblokuotos. 
- Durniau tu, ką čia vaidini!!! Tau galvoj negerai!!! Važiuok!!! Nušausiu, suka!!! Nušausiuuuuuu!!! Mirsi, padla!!! - blondinė isteriškai blaškėsi, ranka daužė stiklą, nusiplėšė dirbtinius nagus bandydama atidarytyi duris, bet viskas veltui. Apsaugininkas ramiai jai tarė: 
- Jeigu tu mane dabar nušausi, tai tikrai mirsi, nes nespėsi nei išvažiuoti, nei išlipti. Slėpk ginklą, ir liksi gyva. 

Tuo metu kažkoks storas diedas pradėjo daužyti stiklą Andžeikos pusėje: 

- Vy čto, achreneli? Vam že zvizdiec budit sičias! Pacan, davai mašinu ubiri! Alio, ty slyšiš? Ei! Vy tam čto, buchije? Ili žyt nadajela? Aaaaaa, jomajo!!! - diedas pažvelgė į artėjančio traukinio šviesas, ir apsisukęs trumpomis kojelėmis nuskubėjo atgal link savo mašinos, pakeliui rėkdamas: - duraki, jomajo! Sčias pagibnut, Bože moi! Oni tam naverna pjanyje vse, alkoholiki, narkomany! Užas, čto tvaritsa? Kuda roditeli smotreli? 

O blondinė tuo tarpu pasidėjo Makarovą į rankinuką. 

- Vsio, paslėpiau!!! Važiuok!!! Važiuok, sakau!!! - surėkė blondinė, bet Andžeika neskubėjo. Traukinys buvo jau čia pat - signalas pasidarė kurtinantis, o šviesos akinančios. Tipo Tifani klykė nesavu balsu - tai buvo pats tikriausias priešmirtinis klyksmas. Andžeika ramiai pakišo ranką po sėdyne ir paspaudė kažkokį mygtuką... 

Po kelių sekundžių traukinys su didžiule jėga rėžėsi į mažą ir aprūdijusį Andžeikos automobiliuką. Sudžeržgė ir sutraškėjo skardos, suskambėjo dūžtantys stiklai, į visas puses pasipylė duženos ir detalės. Traukinys kaip buldozeris dar kelis šimtus metrų po truputį lėtėdamas stūmė prieš save suknežintą automobilį. Nuo į bėgius besitrinančių skardų į visas puses pylėsi kibirkštys, pakeliui byrėjo ratai, durys ir visokie duslintuvai bei kitos dalys. Galiausiai kažkoks neaiškus, anamorfiškas skardų darinys, kurį jau vargiai kas galėtų pavadinti automobiliu, nuslydo į šoną ir liko voliotis tarp bėgių, o traukinys, pavažiavęs dar kelis šimtus metrų, pagaliau sustojo. Iš nuolaužų rūko dūmai, o link jų, rėkdami iš išgasčio, jau lėkė žmonės, nors kas iš to - argi po tokios avarijos kas nors galėjo likti gyvas?