Ko dar reikėjo  tikėtis,  jau nežinojau. Tačiau kad  panorau pakilti  į namus, tai irgi  neteisybė. Man atrodė, kad nuo manęs nuslinko keli dešimtmečiai; aš  vėl jaunas, gajus, ištvermingas, greitas kaip katinas. Iš tiesų gi, metai niekur nedingo. Tačiau galima buvo suprasti, kad vis dėlto žmoguje kažkur visuomet slypi galimybės krustelėti pakiliau, išgirsti savyje muziką ir nedaug mąstant išeiti pašokti, pakvietus sau partnerę iš išėjusių į prisiminimus, kad ir kur jie būtų nusidanginę. Kad ir iš Anapilio. Šokti nesiruošiau, bet pamačius katinus – muškietininkus ir išgirdus jų pasisveikinimą, apmaudu darėsi, kad nesugebėjau įsiterpti į pasisveikinimą: visi už vieną. Galbūt tai sutrukdė, kad du katinai pasirodė snūduriuojantys galbūt pintinėse, galbūt  lopšiuose. Ir mano mintis palietė nieko nereiškiantis žingeidumas: kažin, ar kas imtųsi į studijos išvardinti, kiek formų sukūrė poreikis turėti lopšį?
  – Mūsu dziedulis nori namo. Tai va,  mes, regisi, broliai – seserys apsiskaičiavome. Per anksti įsispoksojome į dziedulį.
  – Tai ne  mūsų kaltė. Tai redaktoriaus  neapsižiūrėjimas. Kodėl turėjome juo nepatikėti?
  –  Rikiuok! – išėjęs į  prieki  tarė nr.1 Ir tuoj  prieš akis sustojo penki  katinai. Kaip  atsiradęs penktasis, irgi nepastebėjau. Eilutėje jis stovėjo pirmu numeriu.
  
Katinas nr. 1:
Nežinia  anei  kas ir kodėl
sunkią mintį  kutena,
tačiau  mįslę įspėti bandau.

Katinas nr. 2:
Kryžiaus ženklas dar nelietė mano kaktos.
Ne krikščionis dar, ne.
Dar esu tarp Žmogaus ir dangaus.
Teka upės, aplenkdamas vandenį krikšto,
bet iš  lopšio šaukiu:

Katinas nr. 3:
– Varnai, krank!
Dovana man esi,
kad tave sutinku,
kad  Poe iš tavo gerklės
gimtadieniu sveikina.
Ačiū, ir jai.

Katinas nr. 4:
Metas toks –
man reikia Europą išmokti
„Internacionalą“  giedoti
susivokti, kam skamba varpai.
Ne šiaipgi  kartu
lopšyje su  Ispanija.
Reikia ir Žmogų apvaikščioti 
vergovę jo teisti prapultimi.

Katinas nr. 5:
Žibina sausis gimtadienį.
Apmaudu –  pavėlavo ateiti
Jau ir  metai, ir du,
įpusėjo treti,
kai su fašizmu
Respublika kaunasi.
Ką tik krito kovoj Barselona
Greit  Madridą prie  krūtinės pučistai  priglaus...
Vėliavos, plevėsuokite pergalę!..

  – Vienas už visus, – iššokau kaip pametėtas prie katinų rikiuotės.
  – Visi už vieną, – atsiliepė rikiuotės katinai.
  –  Matai, dzieduli, kaip viskas paprasta. O sakyk, ar nenorėtume pabūti  katinu.  Net į namus galėtumet pareiti. Neskubėk spręsti. Dar yra  kažkiek laiko pamąstymui, tačiau žinai, kad arti – toli, toli – arti  čia nebūna. Pareigas irgi  žinai: vienas už visus, visi  už vieną. 
   – Ne, ne, ne, – nuplikino liežuvį it neatsargiai gurkštelėta karšta arbata, 
   – Sakiau,  neskubėkite spręsti.  Dar patikinu, kad pelių gaudyti nereikės. Bent kol kas, kol eksperimente. Nebent panorėtumei.
   – Ne, ne, ne... Aš netgi nežinau, kaip čia atsiradęs. Sakyk, kur dingo katinas, kurį prie žuvies užstalėje atėjęs suradau. Sakėsi, kad švietė prie  mano lopšio. Pirmoji  žvakė. 
   – Sakyk, mielas katinai, kur dingo žvakė? Ta, kuri pirmoji atėjo prie mano lopšio.  
   – Taip sakė? Tuomet ji degė kaip balana. Geso ir vėl degė, geso ir vėl degė. Bent taip man kalbėjusi. Ir ne tik man. Mes ją labai  gerbiame. Žinoma, pasitaikydavo, kai ir žvake pasišviesdavo. Tuomet visas Šklėrių sodžius  buvo labai taupus žvakėms deginti, o balanos...  Na, nepatingėk, nueik į mišką, kuris čia pat, ir parsineši, kiek reikia, neužmokėjęs nė skatiko.
   – Ak štai kaip! Apie save  kaip balaną nekalbėjo. O sakykite, ar tarp jūsų nėra katino, kuris dirbtų redaktoriumi.
   – Apie jį ir kalbame. Taip, taip, jis neretai teisingai pakalba. Tuo nemenkai kitoks. Neišsiverčia savęs į žvakę, nesidegina. Draugiškai pasišaipome, esą, kaip suvalkietis. Geriau žvakę paveikslėlyje nusipieš ir patikės, kad ji tikra, negu kvepės vašku ir degins save liepsnele.
   Nelabai gebėjau suvokti, kodėl man prireikė pašnekėti apie redaktorių. Galbūt  todėl, kad uždelsiau padėkoti už kolektyviai perskaitytą eilėraštį. Pagaliau, apie kurį? Dabar jų irgi ne tiek mažai. Lyg pagausėjo, priaugo. Gal ir dėl priežasties, kad visai netinkami emigracijai.
   – Atsiprašau, kalbate apie redaktorių, kuris...
   – Kuris ne tik čia, Savęsp. Dažniau išeina į viešumą, kur bažnyčiomis skambina Vatikanas. Ir nebūtinai Vatikanas. Ir tave, beje, paredaguoja.
   – Ir dabar jis čia?  Gal  net tarp mano matytų katinų? Dieve tu  mano, nesakau, kad taip negali būti, bet tai labai neįtikėtina.
   – Kai čia esi, užmiršk; įtikėtina-neįtikėtina. O pats, Pranuci, kokiam Jėzaus Kristaus pavidalui žemiau nusilenki? Nupieštam paveikslėlyje su kaukole ant rankos delno ar išlietam į kryželį su prikaltuoju prie jo...
   – O redaktoriau,  redaktoriau... Kaip čia taip? Ir vis tiek dėkui, kad esi ir kad ne tik užrašyta, bet ir įkalbėta:

  Redaktorius:
  – Į lopšį atėjai po Barselonos pralaimėjimo. Ji žlugo 1939 m. sausio 26 d. O tu kada į lopšį?
  – Bent jau parašyta, kad gimiau tų metų 29 d. Pavėlavau.
  – Barselona dėl to neturėtų liūdėti, Františekai. Beje, kodėl ne Franciskus? Beraštis tavo vardą parašė. Beraštis. Nors imk ir pervardink. Ir tuomet – antai! –  matykite: Franciskus Frankas Barselonoje, o  Franciskus Karlonas lopšyje. Gražu, a?
   – Ar  panašus į fašistą?
   – Netgi į pripažintą fašistą ne visi vienodai rodom. Manau, kad, pavyzdžiui, žydai Frankui galėtų Jeruzalę pastatyti.
   – Tu apie ką? Kodėl taip?
   – Auk. Ispanijos pilietinis karas su tavo gimtadieniu nesibaigė. Tai atsitiks balandžio 1-ją.
    -------------
    – Ar  norėtum kažką pataisyti, paredaguoti, patobulinti? – sukluso katinas ir pažvelgė į  akis taip  giliai, kad... 
    – Ne, ne. Dieve gink.  Ne. Viešpatie, išties tavo keliai  nežinomi.
    – Ir  tavo, žmogau. Ir tavo, – dabar iš rikiuotės tarė trečiasis (tebus jo vardas BALTASIS) katinas. – Bet skirstykimės, vyrai moterys. Kas į lopšį, kas dar kur – laisvi esam. O Pranucį gal ir  vienas saugiai parlydėsiu į namus. Nebent  padėtume duris iš koridoriaus į jo butą atidaryti. Kad ir vėl jis ten be katinų.
 – Bet saugokis jo Leokadijos.
 – Žinau, žinau.  Ačiū, tačiau jeigu kažkas užklius, aš ten jai pasirodysiu kaip Vidinis.