Strateginės vietos (VII)

Dėl papų galėčiau ir į Braziliją nuvažiuoti – tokie jie man gražūs ir pilni meilės. Kas tą galėtų suprasti, jei Dievo neduota. Bet dėl papų turiu labai konkretų ir tikrai nekasdienišką pasakojimą, ekranizavimo vertą. Jeigu inscenizacijai trukdys žodis papai, tai pakeisite žodžiu krūtys, bet pačių papų išimti iš novelės neleidžiu niekam.
 
Bet skonį aš pajutau sotinančiai.
 
* Dedu asteriksą, kaip darau ir kituose savo tekstuose. Tai reiškia, kad dabar KGB srutų gaujelė bangomis mane kankina labiau. Taip darė, pavyzdžiui, ir vakar, birželio 15 dieną. Kankina kasdien. Jei ne kankina, tai vargina. Tik ne vienodais kankinimais. Ir ne vienodu kankinimo intensyvumu (sunkumu) tuos kankinimus įjungia; skiriasi kankinimo ir trukmė. Kam tai tebėra naujiena, papildau ją dar ir štai kuo: ne tik kankina kankinimais nuotoliniu būdu, bet mano ir mintis seka, ir judėjimą. Tačiau štai vis tiek rašinėju. Taip pat ir prašymus teisėsaugai, kad atimtų iš kankintojų visą aparatūrą, kuria naudodamiesi nusikaltėliai kankina mane bangomis ir seka mintis.
Jie mano mintis sekė jau tais laikais, kai vyko šis veiksmas, šioje novelėje aprašomas, tik dar nežinojau, nei neįtariau. Bet nepasotino KGB nusikaltėliai savo piktybės net ir iki šiolei – tebeseka mintis. Ir – gėda sakyti – per tiek laiko teisėsauga nė vieno gaujelės dalyvio neareštavo, neatėmė aparatūros, kuria naudodamiesi seka mintis ir kankina kankinimo bangomis, jų buveinės nepanaikino. Per tą laiką gaujelės dalyviai keitėsi, bet vadeivos išliko ir tebėra tie patys; ir pats šis nusikaltimas išliko toks pat. Tapo tiktai sunkesnis – vėliau ėjusiais metais, šalia minčių sekimo pradėjo dar ir kankinimais kankinti. Tokiais sunkiais, kad piktybiškieji gaujelės kankintojai, kurie įjunginėjo, ir įjunginėja kankinimus, o ypač gaujelės vadeivos, užsitarnavo ne mažiau kaip po dešimtį metų kalėjimo kalėti. Iškentėjau labai daug. Tačiau, tuo tarpu, tik jie mane baudžia, o jų – nebaudžia niekas. Tokios tarytum nei teisėsaugos institucijos nėra, kuri juos ir jų buveinę susektų. Vien už aparatūros turėjimą, kuria naudodamiesi nusikaltėliai mane kankina ir mintis seka, jie turi būti nubausti kaip ir už šaunamojo ginklo nelegalų laikymą.
Štai novelėje radote ir realiją, absoliučią. Ir jau nebe pirmą kartą. Tai kas, kad nesiderina ir nesigretina pajūrio meilės pasakojimas su šia šiurpia manęs kankinimų realybe, bet tai tiesa, manęs kankinimai bangomis iš tikrųjų vyksta.
 
Dar vienas sunkumas, (kuris yra tik juokas, lyginant su kankinimais bangomis, kuriais KGB gaujelė mane kankina): rašau ir lauko kavinėse, todėl žmonės pamato ką rašau, o kai pamato, kad apie nuogą merginą, tai truputį gėda man pasidaro. Pašaliniai žiūrėtojai varžo kūrybiškumą, jei tokio yra, varžo rašymą apskritai. Net nieko neveikiantį pašaliniai varžo, jei šalimais tūno specialiai dėl manęs. O jei dar ir spokso įsistebeiliję, tai išvis neįmanoma iškęsti. Nes ir taip daro, patikėkit,... dar nuo sovietų laikų! Ir ne nuo paskutiniųjų sovietų metų, kenčiu KGB dėmesį labai seniai. Ir vėl: tik juokas buvę kentėjimai, lyginant su kankinimais, kuriais mane KGB kankina bangų sriautu.
Bet gėda ir tiems, kurie žvilgčioja į mano kompiuterio ekranėlį (langą jame susimažinu, kad kuo mažiau matytųsi). Ypač panelės susisarmatina, nusijuokia ir sprunka išgėrusios kavą (arbatos beveik negeria). Jos būna tikrai neatsitiktinės – jau sėdi laukia manęs ateinančio, arba vėliau atsisėda gretimais. Niekaip nesuprantu, kas jos tokios. Nors daugmaž aišku: dabartinio KGB tinklo, šešėlinės neformalios struktūros dalyvės. Kaip ir kiti neatsitiktiniai individai. Taigi buvusieji KGB, kaip matau, ir pasikeitė ir išsiplėtė. Bet pretenzijų turiu tik tiems, kurie kankina bangomis ir mintis seka. Pučiu tik prieš tuos. O prieš visą vėją nepučiu ir nepūsiu.
Ne lengviau ir apie kitką rašyti; apie ką berašyčiau, žiūrovų visada šalimais atsiranda, save kurie vadina gal ir ,,stebėtojais“, ar kokiais dar nekaltesniais žodžiais. To nežinau, tik spėlioju. Teaišku, kad jie yra dabartiniai šešėliniai, modifikuotieji KGB; aišku ir iš to, kad jų rodymasis aplink mane, budėjimas šalia manęs, yra manęs baudimas. Ypač susijaudinu, kai rašau apie KGB gaujelę, manęs kankintojus, ir ,,stebėtojai“ tai pamato. Ne tik susijaudinu, bet ir bijau. Tačiau tol rašysiu, kol jie mane amnestuos (nekankins bangomis, minčių nebeseks), o ką parašiau, stengsiuos įamžinti. Tik šitaip. Neišmesiu, kaip išmečiau savo eilėraščius, kankinimo bangų sriautu neatlaikęs. Privertė išmesti visus, taip pat ir visą kitą savo archyvinę popieriją, susikaupusią per mano gyvenimą.
Gaila, kad tenka atsitraukinėti nuo saulėto pajūrio, kuriame nuogos merginos, bet štai vėl savo prisiminimais pajūryje atsiradau, tad nenusiminkite. Bet nuo kankinimų, deja, jokiu atveju nepabėgu. Nors ir į rūsį įlįsčiau, ar į tolimą kaimą nuvažiuočiau, ar į pajūrį.
 
Kai pridengiau ranka jos krūtis, o kita – žaviai apvalingą, minkštą užpakaliuką, tai lobį, kuris tarp kojų, ji prisidengė savo lakuotomis rankomis. Abiejomis, net pirštus sukryžiuodama kaip grotas. Aš pamačiau, žvilgtelėjęs per petį. Bet ten žiūrėti buvo pernelyg įžūlu (nors kelnaičių numovimas – dar įžūliau!). Labai buvo svarbu kaip jai pačiai visa tai atrodo ir atsiliepia: ar ji kenčia dėl to, kad numoviau. Jei būčiau žinojęs, kad jos apnuoginimas yra jai skaudus dvasinis smūgis, tai jokiu būdu nebūčiau taip pasielgęs. O jeigu vis dėlto būčiau pasielgęs, tai nedelsdamas, iškart po jos aiktelėjimo, kelnaites būčiau vėl užtraukęs atgal ant jos erotinės grožybės, kurią ne kiekvienas, neapdovanotasis grožio pajautimu, mato. (Pagaliau, ką aš galiu žinoti ką kiti mato, su niekuo, dėl KGB persekiojimo, nebendraudamas. Nors štai gana įžvalgiai viską faktografuoju, ar ne?).
Bet jos nė aiktelėjimas, kelnaites traukiant, nebuvo nelaimingai išgąstingas, o tik mergiškai valiūkiškas ir valiūkiškai mergiškas. Su linksmumo gaidele, koks būna aiktelėjimas merginoms išdykaujant, dažnai girdimas jų pasilinksminimus matant. Čia pateiksiu, ko dar nepaminėjau, ką ji dar sakė kelnaites numaunant: aiktelėjusi, ji man šūktelėjo... ,,Tik nenumauk žiedo nuo kojos!“. Tai kaip su tokia mergina galima nebendrauti, kuri yra tokia! Svarbiau: kaip tokia galima nesižavėti?? Nereikalingas čia atsakymas.
Logiškai aišku tebuvo tai, kad jeigu ji pati rankomis prisidengė savo slaptenybę, tai ten nėra ko landžioti pašalinėms akims, negalima drumsti tos ramybės, kurios drumsti ,,nuodėmingoji“ neleidžia. Ji tik pati gali spręsti, kada ir dėl ko nudengti nuo tos strateginės vietos savo silpnas rankas, kurios šitiek daug gali. Ji žemiškoji deivė, todėl jos reikia klausyti. Kaip ir žemiškosios merginos reikėtų klausyti, nes jos visos turi nepakartojamą lobį. Apsisprendimo galimybė, asmeniškoji demokratija (mano mentalitetu) turi būti užtikrinta iki paskutinio plaukelio kiekvienai, o šiai – pirmų pirmiausia. Tad jeigu prisidengė savo lobį delnais, tai net ir prie delnų nesiartink. Argi galima žeisti kito aurą, kito asmeninę erdvę. Doram arba išauklėtam aišku – negalima. Tokie patys tai žino, ir nei jokio pamokslo tokiems nereikia. Bet jau pasakiau.
 
Belaikydamas jos nuogybes pridengtas rankomis, daug spėjau pamąstyti. Mintys skrenda kaip žaibas, todėl ištisą ,,spalvotą vakarietišką filmą“, kokie sovietmečiu buvo perpildytai lankomi, ar net serialą, vaizduotėje įmanoma pamatyti per visiškai trumpą laiką – kiek trunka žemės užtemimas. ,,Dūmojau“ ir šitaip (bet kaip ilgai nyksta kalbos užterštumas!; o kai kurie turi dar ir ,,dūšią“, lyg nežinodami, kad yra sielà, ir netgi síela): tikrai keistoka, kad ji tuos ženklus tokioje netikėtoje vietoje išsipaišiusi. Kažkokiam menininkui buvo malonumas, ir slaptai šypsojosi, ant tokio gražaus užpakaliuko juos paišydamas, pati ten išsitaituruoti ji negalėjo. Turėjo kuo ir pasigėrėti, ir prie ko prisiliesti, nes tatuiravosi, suprantama, be kelnaičių. Nepaisant, kad ne savo rankomis ženklus išsipaišė, vis tiek už tai jai gali dar ir politinį nusikaltimą pripaišyti, o jau ir taip tris pripaišė (patruliavimo partneris viršila V.).
Prisiminiau vieną dalykėlį, ganėtinai impozantišką, nors impozantiški tik žmonės būna. Būtent. Kažkada iš darbo į namus žingsniuodavau paNeriu. Ten prie pat upės išklotas šaligatvis, tad juo ,,špacirinėja“ nemažai vaikštinėtojų ir vaikščiotojų. Vieną vasarą pastebėjau, kad pirma manęs eina mergina labai gražiu užpakaliuku, tarsi žinodama kas man patinka. Gražus buvo ne tik forma, menišku klubų platumu bei išlinkimais, bet ir tuo, kad labai žavingai krypavo sulig kiekvienu jos žingsniu. Ir sekančią dieną pamačiau ją einančią pirma manęs!, ir dar kelias dienas iš eilės!! Eidamas iš paskos, aš nežiūrėdavau į vaizdingą tekančią upę, bet į tą jos banguojantį užpakaliuką. Kai prieidavau savo kelio pabaigą, jinai, lyg žinodama mano maršrutą, irgi pasukdavo į šalį nuo paupio.
Labai stebėdavausi kiekvieną kartą rasdamas ją einančią pirma manęs. Malonindamas akis į tą jos grožį, bandydavau įsivaizduoti jos krypuojančius pūpsiukus nuogus. Pasvajodavau, kad jie atitenka man. Nuogo kūno prisilietimu. Šios nepasiekiamos euforijos apimtas, kurią vaizduotė sužadindavo, mintyse ir pajuokaudavau: reiktų ant tokių žavių pūpsiukų ištaituruoti pasaulio užkariautojų ženklus – penkiakampę žvaigždę ir svastiką. Nes KGB mane tada jau sekė – ,,tyrė“, jų žodžiais sakant. Tokie ženklai jiems būtų taiklus atsakymas į manęs ,,tyrimą“, nes tai buvo ne tyrimas, o manęs baudimas, kas metai vis sunkėjantis (o dabar – labai sunkus). Mat KGB srutos, gaujelė, mane sekdami ir bangomis kankindami, sako, kad jie mane tiria. Meluoja kad tiria, KGB ,,tiria“ tik ištirtus, dėl manęs naikinimo mano mintis seka. Tad argi netiktų šitaip jiems atsakyti į manęs ,,tyrimą“! Norėdamas sugriauti jų demagogiją, vaizduotėje šitokį ruošdavau jiems atsakymą: jų žvaigždes ant merginos užpakaliuko. Tai būtų konkretus atsakymas į viską, kas apie mane jiems ,,neaišku“. Juk jie žino, bent jau jų vadeivos, kas yra mano kelrodis ir vėtrungė, kas man rūpi, jei dažniausiai įsivaizduoju gražias merginas, einu paskui tokią, daugiau niekur nesidairydamas.
Tai štai tokiomis aplinkybėmis atsirado minėti ženklai ant užpakaliuko: iš pradžių virtualūs, o po kiek laiko – ir natūroje. Tuos ženklus, kokius įsivaizduodavau Vilniuje, pamačiau Palangoje ant šios gražuolės, ant išskirtinio jos užpakaliuko pūpsiukų. Prie sutapimų esu pripratęs, bet ne galutinai. Visiškai priprasti neįmanoma. Jau ir tai man aišku.
Labai seniai ir per žiniasklaidą mane muša, ne tik KGB gaujelė kankinimu bangomis visokiais skausmais. Daug ką suvulgarina, ką gaujelė sušnipinėja iš mano galvos. Kai dabar parašiau apie pūpsiukus, tai sulygino, priminė man akmenį Puntuką, o kai rašiau apie ūgį, tai per radiją sakė, kad svarbu ne ūgis, bet smūgis. Dar sakė – ,,jei pyrago norėsi, tai ir duonos neteksi“. Šitokie dalykai dedasi, galima sakyti, nuo neatmenamų laikų. Nekonkretinsiu.
 
Be abejo, įmanoma ją įtarti nedorumu, bet jos erotika nustelbė ir šiuos mano nepasitenkinimus, įtarimus ir nutraukiau net ir mąstymą apie jos provokatoriškumą, nes nutrauktos buvo kelnaitės, apnuoginuosios kur kas didesnę vertybę, negu kažkoks politinis rašalas, kurį ji nuplaus jūros bangose, arba savo apartamentuose, jeigu juos turi. Juk vis tiek kažkur nakvoja pastogėje, ne po atviru dangumi. Čia nieko neatimsi, kas duota: jei žavi merginų kūno gražumas, tai nežavėti negali. Tegalėtum tik pavydėti, kursai grožiui tokio jautrumo nesi savo dvasioje gavęs. Jos vien figūra buvo daugiau negu rokokas, tai negi tokiu menu kas nors nesigėri, kas turi akis ir skonį. Tu čia nieko negali pakeisti, mane kankinantis bangų sriautu, ir mano minčių sekimu. Neleisk man tave vadinti visuomenės atmata, nes bijau tavęs kaip savo galvą prarasti. Tai kas čia svarbiau? Beveik viskas svarbu. O svarbiausia man – jinai, ir manęs persekiojimas nuotoliniais kankinimais, kankinimais kankinimo bangomis, kuriuos jau pabaik, išjunk, KGB srùta!
 
Žinoma, negerai, kad numoviau kelnaites nuo gražių jos klubų be jos leidimo, nė nepasvarstęs ar tokį ji duotų (manau, kad nebūtų davusi). Norėjau dar gražesnius juos pamatyti, jos ,,neapšviestąją mėnulio pusę“. Bet... pamačiau tenai tuos nelemtus ženklus, gąsdinančius politiškumu. Kaltas, savaime aišku, tik aš (negi jos nepaprastoji figūra, nuaugimas, kurį ji nesirinkdama gavo!). Kol buvo kelnėta, ženklų nesimatė. Mat – čia informatyvus paaiškinimas – kelnaitės ant užpakaliuko platokos, todėl dengė abu pūpsiukus užtektinai, ženklų nesimatė nei vieno, nei kito, tada merginos kelnaites dėvėjo daug platesnes, negu dabar. Kelnaitės pakito, bet grožis toks pat. O mažatikiai galvoja, kad su drabužiais keičiasi ir tai, ką jie dengia. Aš taip galvojau, kol nežinojau. Bet, antra vertus, paimk pokarinį apsirengimą, dar visai neseną, kurį mačiau nuotraukose: žmonės kitoniški. Visi ,,kūdi“. Ir drabužiai kitoniški – ilgajuodatriusikiniai, galifė, arba plačiaklešniai, apie moteris nekalbant.
 
Čia paplūdimy vėl triukšmelis. Manasis patruliavimo kolega Valius, desperatiškai pašokinėjęs nuo kojos ant kojos, apsisuko aplink, lyg pagalbos pasidairydamas, ir švogžtelėjo man piktu tonu (pamaniau, kad jau ir jis darosi nestabilus):
– Kodėl numovei jai kelnes, nevertėli?
– Ji prašė, – kažkaip automatiškai pamelavau, pridurdamas jau apgalvotai, ne automatiškai:
– Ji man patinka.
Dabar, matėsi, jis suprato, kad aš tik tyčiojuosi, netgi nusikalstu, o savo pareigos visai nevykdau. Nors tai tikrai nebuvo joks tyčiojimasis. Aš pats gerai nežinau kodėl taip elgiausi šiame mistiniame vodevilyje. Meilės apakintas taip elgiausi. Meilės merginai, kuri pasirodė puiki viskuo, o labiausiai – savo mergiškumu, kurio daugiausia davė jos ,,strateginės vietos“. Visa išvaizda buvo patraukli. Pasirodė, kad ir dvasiškai ne paviršiutiniška. Tokia puiki kokios neteko nei matyti. O štai pasisekė ir prisiliesti. Kokių erotiškų ji proporcijų – liemuo, ir viskuo! Stebėjausi, kai pamačiau ją iš arti, ir kai atsistojo. Rečiausio figūringumo! Ne veltui kažkada marškinių išliemenavimas pagal tokią kūno liniją į madą įėjo. Matyt tokių merginų ,,patogus liemenėlis“, kaip folkloro dainose pasakyta, ir šią madą inspiravo. Simpatijos tokiam merginų kūnui didelės. Nuo 1975 metų madingesni jaunuoliai, gavę nusipirkti puošnesnius marškinius, namuose juos susisiaurindavo – įgaubtai pagal savo torsą: ties pažastimis ir ties klubais palikdavo marškinius plačius, kokie buvo, o maždaug per liemens vidurį juos padarydavo siaurus kaip bekešą. Tokią įgaubtą siūlę namie su siuvimo mašina nuvarydavo nuo pažastų iki marškinių apačios. Ir vilkėdavo tokius baltinius ne į kelnes sukištus, bet ant kelnių viršaus. Marškinių ir apačia būdavo ne tiesiai horizontali, bet irgi ,,išliemenuota“: nukarusi už nugaros kaip lėkštas pusmėnulis. Tik nesuprantu, kodėl ši mada apėmė vyrus, tetinkanti vien merginoms. Atsakytum lotyniškai: De qustibus non disputandum (ar disputantum?). Daugiausia grožio, kaip žinome, turi merginos. Jam suvokti skonis duodamas gimstant. O išlavėja šis gėrėjimosi skonis su amžiumi, bręstant. Lavėja panašiai kaip kalba, ir žodis diedas, virsta žodžiu senelis.
Tokios nuomonės – kad dėl skonio nesiginčijama – ir, atrodytų, beprotiškumo vedinas, Valiui atsakiau šitaip (jei dar prisimenate ko jis kláusė):
– Ne kelnes aš jai numoviau, o kelnáites. Tariau sukirčiuodamas šią priesagą taisyklingai, kaip kirčiuojamos neištekėjusių merginų pavardės. Beje, pavardėse šios priesagos labai gražiai skamba, ir yra unikalios pavardžių pasaulyje. Mergaitės, turinčios mūsų kalbos priesagas, vien dėl pavardės yra viliojančios.
Veiksmo įtampą nutraukė labai pagyvenęs gyventojas, kareiviškos spalvos šortais: matau jis taikosi merginą nufotografuoti. Nusikabino sovietų laikų fotoaparatą, kurį buvo pasikabinęs įstrižai sau per krūtinę, pareguliavo jo ratukus ir ėmė artintis mūsų link, prie akies aparatą prisidėjęs. Tai buvo mandagus į privačią nuogalės erdvę įsilaužėlis: jis paklausė merginos laužyta lietuvių kalba, iš ko buvo aišku, kad yra rusakalbis:
– Jus nufatagrafuosiu visu ūgiu, o paskui iš arčiau! Ar gerai?
– Jokiu būdu!, – išgąstingai šūktelėjo jam mergina, išsigandusi ne juokais. – Už jokius pinigus!
Bet jis nesutriko ir vis tiek artinosi, fotoaparato nenuleisdamas. Tada jinai jam liepė: ,,Paduokite mano dėžutę, aš jums užmokėsiu, kad nefotografuotumėte“. Kartu parodė savo nosyte dėžutės pusėn, nes ranka parodyti negalėjo, jos abi buvo užimtos – delnais buvo prisidengusi savo slaptenybę ir, rodės, jei kas bandytų iš jos ką nors pavogti, vis vien savo rankų neatitrauktų iš ten, ką jomis dengia – lyg lotoso lapu, kuris yra skydiškos formos.
– Tasai trumpakelnis fotografas pakluso. Priėjęs atsargiai paėmė dėžutę ir duoda jai, kišdamas link jos rankų. Bet ji nei pinigų negalėjo paimti, nes būtų pasimatę, ką ji taip droviai slepia. Tespėjo tik burną praverti, bet nespėjo nieko pasakyti, nes jis tą sužebravotų pinigų dėžutę nesivaržydamas... įkišo į jos rankinę, mandagiai stengdamasis nepamatyti kas rankinėje yra – kišdamas dėžutę jis pakėlę akis į dangų. Ir sako: ,,Jūs man užmokėjote“. Tada užvožė fotoaparatą.
Tas mandagumas ir jaunam žinomas – jokia mergina nenori, kad kas pamatytų ką ji rankinuke turi, o šiam fotografui amžiaus buvo jau tiek, kad turėjo būti aišku, jog prie nuogos merginos tokiam senam artintis jau netinka, ir net labai gėdinga. Bet jis, atsitraukęs padarė lankstą, užėjo nuogalei už nugaros ir bando nufotografuoti iš ten. Tačiau merginos užpakaliuką, ir tuos ženklus ant jo, aš buvau pridengęs ranka. Tai tasai ,,patagrapistas“, kaip sakydavo mano senelis, priėjo prie manęs – uniformuoto policininko, ir stuktelėjo į mane petimi, sakydamas: ,,Izvieni, padvinsia“. Nustebau dėl tokio įžūlumo. Kadangi jo įžūlumas buvo labai donkichotiškas, žmogelis atrodė menkas kaip pūstelėjimu nustumiamas, tai aš nė neatsikirtau ir net į šoną šiek tiek pasitraukiau. Plonas kaip sliekas, šortai jo amžiui juokingai per trumpi, kojos kaip degtukai – baksteltum pirštu ir nugriūtų. Bet tokie sudžiūvę plonuoliai labai ilgai gyvena, pagalvojau. Fotoaparatą, nors senas, nulaiko stabiliai, rankos nedreba, ir dar nufotografuoti nori ne bet ką. O jo aparatas gal ir už jį senesnis – nesuprantamu pavadinimu FED, bet, kaip matosi, dar veikiantis. Jis rimtai ir neatmušamai buvo nusiteikęs nufotografuoti merginos užpakaliuką. Mane dar ragina pasislinkti šalin. Mergina, supratusi, kad vėl mėgina ją nufotografuoti, manęs paprašė:
– Sakyk jam, kad pliaže fotografuoti draudžiama. Ir nelaukdama, kol aš pasakysiu, pati garsiai paskelbė: ,,Pliaže fotografuoti negalima!“.
– Nežinojau, – demagogiškai, bet, veikiau, tyčiodamasis, atsakė tas, iš per didelės savo drąsos, iš savo begėdiškumo neišeidamas. Į nieką nekreipdamas dėmesio jis atsisegė kišenę, išsitraukė didžiulę piniginę, ją atskleidęs pasidėjo sau po kojų, ir ryžtingai prisidėjo fotoaparatą prie akies. Aišku, duos jai pinigų už nuotrauką. Tada aš staigiai atitraukiau ranką nuo ženklų, kuriuos tebelaikiau uždengęs. Fotografas tuo momentu pakšt!, ir nufotografavo. Visai iš arti. Padarė dar ir antrą dublį, paskui trečią, ir patenkintas nuleido aparatą nuo akies.
Tada jis loštelėjo iš netikėtumo – pamatė ant užpakaliuko minėtus ženklus, kurių per fotoaparato akutę, turbūt, neįžiūrėjo. Kažką neaiškaus suvapėjo lūpomis, iškart čiupo piniginę, įsikišo ją kišenėn, nervingais, drebančiais judesiais užvožė savo aparato ,,kabūrą“, ir, sodriai keiktelėjęs (ko negaliu atkartoti), jau žengė šalin. Bet tuoj stabtelėjo, atsigręžęs į mus atidarė fotoaparatą ir ištraukė iš jo į dienos šviesą visą foto juostelę – ilgą, trisdešimt šešių kadrų. Ją apšvietė. Metė ją be atrankos kur padėti, ir nusliūkino savo keliu, kuris atrodė, sakyčiau, falšyvas. Nes tolinosi jis eidamas ne tiesiai, bet, kažkodėl,... zigzagais. Lyg pėdas mėtydamas. Originalus chuliganiškas žmogelis, nors ir senas, pagalvojau baigdamas į jį žiūrėti. Nors keistas ir nesuprantamas, bet jis manęs nedomino. Kad ir kiek jis būtų atrodęs įdomus, nežiūrėjau tolimesnės jo eisenos, nes man reikėjo globoti nuogą merginą, kas man buvo maloniausias atsitikimas iš visos mano tarnybos istorijos. Tepabandžiau atgaminti kiek girdėjau ir suprasti, ką jis, ženklus pamatęs, suvapėjo. Lyg ir šitai: ,,Reikia daug muilo“.
 
Kolegos kantrybė atrodė besibaigianti. Turėjo įvykti kažkoks finalas. Tam turėjo jis prievartos galių. O aš neturėjau piktybiško tikslo jį erzinti. Net chuliganus tramdant jo veidas taip nepersikreipdavo iš įtūžio, kaip dabar matosi. Degindamas mane akimis, jis neskubiai atsisegė nuo diržo guminę lazdą ,,bananą“, užsimojo juo, ir sako pabrėžtinai, pasiruošęs tvoti man per galvą:
– Apmauk jai kelnes! Ir kilstelėjo ranką aukščiau.
Čia įvyko išvis nenuspėjamas dalykas. Kai tik jis šitaip pasakė, nuogoji mergina... plykst! jam delnu per veidą, kad net suskambėjo kaip per garsiakalbį visam pliažui. Taip netikėtai, skambiai ir staigiai pliaukštelėjo, kad tas ir ,,bananą“ iš rankos paleido. Sugriebęs jį, vėl prisisegė prie diržo, bet... nusisegė antrankius. O mane apėmė tylus juokas ir pagalvojau – šitaip reiktų pliaukštelėti jai per nuogą užpakaliuką, tik daug švelniau. Net pavydėt tokio antausio pradėjau: kai iš merginų nieko negaunu, tai bent antausį kad gaučiau šitokia išpuoselėta neskausminga gražuolės rankele. Tas pliaukštelėjimas buvo toks moteriškas, reikalingas ir žavus, kad man net ir antrankių baimę nustelbė, nors negalėjau suprasti – man taikosi juos uždėti, ar merginai. Veikiau man. Bet jei priešinsiuos, tai jis vienas man jų neuždės. Vienaip ar kitaip, bet čia jau tikrai paraku pakvipo, arba grumtynėmis, nors parakinių ginklų mes neturėjome, patruliavome su tuščiomis šovininėmis. Reikia skaitytis su vyresniuoju, tariau sau, pagaliau atgaudamas protą, šaipytis iš doro kolegos yra ir negražu, ne tik pražūtinga. O jis, skambtelėjęs antrankiais, riktelėjo merginai:
– Apsidėk kelnes!
Bet ji tik pasišaipė:
– Man nešalta.
Jis pripuolė ir be jokios sarmatos uždėjo jai antrankius ant rankų prie pat jos slaptenybės.
Ji nesipriešino. Tik pradėjo vėl verkti, ir sako:
– Tai kaip aš dabar apsirengsiu!?
– Aprengs Jonas, – pasakė ,,Žaveras“. – O jei neaprengs, bus antrankiai ir jam.
Aš bijojau ką nors ir sakyti. Tik žinojau, kad antrų antrankių jis neturi. Bet gali išsikviesti pastiprinimą. Tada antrankių užtektų. Arba jei nuimtų antrankius nuo josios rankų.
Antrankiai tuoj priartino prie mūsiškės dramos daugiau žmonių. Daugėjo merginos gynėjų.
Net moterys, burbėjusios ir žvilgčiojusios nedraugiškai, dabar stojo už ją. ,,Ką jūs bejėgę merginą surakinot!“, ,,Ar ji plėšikas!“, ,,Jei nepajėgūs žmoniškai su ja apsieiti, tai patys eikite iš čia, antrankius pasiėmę“, – tokios girdėjosi poilsiautojų frazės mums dirbantiesiems, ir nuogajai.
,,Aš jai duosiu savo suknutę“, ,,Ne policijos reikalas nuogas merginas prižiūrėti“, – girdėjosi minios murmesiai. ,,Gana juokus krėsc, dakùmentus jos patikrykit“, – sakė kažkoks dzūkas kulkoznykas, bet ne eilinis, o prakutęs, jei pajūryje poilsiauja, ne rugiapjūtės šiaudus į ,,kūzovą“ krauna. Jis buvo vyras tos, kuri jau siūlė ,,dakùmentus patikryc“. (Bet reikia skaitytis su žodžiais: jie baudžiaunininkų baudžiavinį darbą kulkozuose dirba, todėl kurortas priklauso jiems labiau, negu kitiems, – taisau save patį.). Ir taip toliau ir panašiai, ir vėl taip toliau kalbėjo žmonės. Dėmesį atkreipė raginimas, kurio suprasti negalėjau: ,,Uždėkit antrankius žmogui ir jo žmonai!, o ne mergaitei“, – keistai surėkė pusamžis vyras, rodydamas tik pusę savo veido, nes slėpėsi už kito vyriškio, ta viena veido puse žiūrėdamas į mane. Pagalvotum, kad yra tokia pavardė ,,Žmogus“, jei šitaip šneka.
Kolega, atkaklus užsispyrėlis, nekapituliavo: poilsiautojų priekaištai ir raginimai nuimti antrankius buvo adresuojami jam, bet jis į juos beveik nereagavo, nieko neatsakinėjo. Žiaurus jis policininkas kaip vargdienių žmonių herojus Žaveras. Niekam nei atleidžia, nei paleidžia, kolei neatsiskaito už padarytą nusižengimą kaip reikalauja pareigos. Antai, nepamirštu, nepaleido nei senutės, kuri puskojines netinkamoje vietoje pardavinėjo, nors toji kruvinom ašarom prašė nebausti. Puskojinių ji kažkur gaudavo po litą už porą, o pardavinėjo pusličiu brangiau. Sovietų laikais tai būdavo spekuliacija, bausdavo už tai net kalėjimu. Dabar protokolą senutei ,,Žaveras“ surašė už prekiavimą ne tam skirtoje vietoje. Ji prekiavo miesto centre, kas neleidžiama. ,,Vaikeli, aš neturiu pinigų pienui, o tu dar pabaudą man rašai. Imk tas kojines, o aš einu namo nevalgiusi, rasi sau didesnių nusikaltėlių, nereikalauk pabaudos!“.
Bet ir tai suvargusiai, pasigailėtinai, nuolankiai prašančiai senutei jis sakė: ,,Įstatymų pažeidinėti negaliu“. Ir nepažeidė. Nors net ištrūkti toji mėgino, vos rankovės seno jos drabužio nenuplėšė, kai už jos griebė; ir tikrai buvo aišku, kad ne ji vynui kojinėmis spekuliavo. Toks pat abejingas jis buvo ir šios negirdėtos neregėtos pažeidėjos ašaroms. Nors kokia gi ji buvo pažeidėja, nieko nepažeisdama!? Jai pinigų pilną dėžutę nepažįstami žmonės priaukojo – ar tai ne įrodymas, kad ji niekam nekenkia?! Pažeidėjai buvo tie, kurie prie jos kabinėjosi.
Aš josios strategines vietas – papus ir užpakaliuką ir toliau tebelaikiau rankomis pridengtus. Bet mano burna, kaip sakoma, buvo neužimta, tad, ilgai tylėjęs, ir paprašiau Valiaus; tokiu argumentu:
– Klausyk, nuimk jai antrankius. Ar nematai: jos liemenėlė iš vėliavos spalvų, o kelnaitės – ne.
Va tada jis paklaũsė. Išsitraukė iš kišenės raktelį, ir antrankius nukabino nuo gražių ir nekaltų jos rankų. Nei žymės ant riešų neliko, kad buvo šitaip nepelnytai pažeminta. Teko tiktai paverkti. Ir kas dar nepraleistina pasakyti – šitas jos sudrausminimas antrankiais... padarė nuogą ją visiškai. Ji jau nebesidengė, ką turi brangiausio, ir stovėjo nuoga. Ir, patikėkit, jau nesidrovėdama nuoga būti.
– Aš turiu jums dovaną, – pasakė ji, kai Valius nusegė jai antrankius ir rankos tapo laisvos. Maniau, kad tą dovaną ji duos Valiui, bet... padavė man – jūros kriauklę, didumo kaip jos kumštelis. – Ši kriauklė turi stebuklingą galią, – paaiškino savosios dovanos ypatumą dovanojančioji. – Kai laikai kriauklę prie ausies, girdisi muzika kaip džiaugsmo odė.
Dabar nuogalė padarė savo kalbėjime trumpą pauzę, kaip prieš labai svarbų pranešimą. Dėl įspūdžio padidinimo kriauklę rankoje pakilnojo, pasvãrstė, ir labai įtikinamu tonu, bei labai draugišku žvilgsniu į mane žiūrėdama, sako:
– Nuo šios kriauklės pasitaiso ir savijauta. O kai neužmiegi, kriauklės balsas užmigdo.
Paskui pasitaisė:
– Ne ,,balsas“, bet ,,garsas“.
 
Tebegrįžtu į realizmą. Valius iškvietė ,,voronoką“, dovanokite, policijos ekipažą, kuris manęs nenuvežė areštinėn, bet stačiai į kalėjimą.... O ne, tai jūs, nelabasis, taip norėtumėte, tačiau šitaip neatsitiko. Mano kolegininkai atvažiavę teatėmė iš manęs tik ginkliškąją ,,ekipuotę“, vadinasi, ir diržą, ir niekur iš pliažo nevežė, į kurį jie patys negalėjo įvažiuoti, mašiną paliko tolėliau nuo dramatinio epicentro, kuriame aš pageidavau pasilikti ir likau nuginkluotas. Bet tai nejaudina to, kuris tik meile gyvena, todėl klausiu: kaipgi nuogoji mergaitė laikėsi ir laikosi, kuri ne mergaitė, o jau seniai mergina, amžiumi pati geidžiamiausia?
Jai policininkai taip pat davė laisvę – manyčiau, mano dėka.
Tam pakako įvykdyti tik dvi sąlygas, man žaismingas kaip atsisveikinimo simfonija pasisveikinant. Kai kolegos policininkai, be abejo, labai kolegiškai, susidorojo su manimi, apstojo ratu ir tvarkos pažeidėją merginą, šalimais kurios tik aš buvau likęs. Jie nesiryžo nieko jai daryti. Stovėjo tylėdami ir žvelgė į ją, visiškai nuogą. Tai ko nestovėti, jeigu yra į ką pažiūrėti! Tas žvelgimas buvo ir gėrėjimasis, bet ir nekantrus, atmosferą kaitinantis laukimas, kuris ir tylėjimu daug sakė: laukiame, valandėlę duodame tau apsispręsti – apsirenk, arba bus blogai. Situacija buvo aiški – jie tuoj puls ją, imsis priemonių. Aš jau nebuvau prie jos prisiglaudęs, tylėjau ir aš. Bet neabejojau, kad galiu jai padėti. Ir jau buvo pats paskutinis metas tai padaryti. Neskubėdamas pritūpiau. Švelniai abiem rankom apėmiau jos koją, kuria kelnaites buvo užmynusi, ir lengvai lengvai kilstelėjau ją. Mergina pasidavė – žieduotą, man net kvepiančią savo koją atpalaidavo, ją kilstelėjo.
Kelnaites jai užtraukiau kaip buvau ir nutraukęs. Savo nuodėmę išpirkau. Bet taip pat ne be grieko. ,,Nusikaltau“ dar labiau. Jas užmaudamas prisiliečiau daugiau negu reikia. Ir – kas labai nuodėminga – netgi ten, kur prisiliesti negalima. Tada, kai kelnaites užmoviau. Prisiliečiau, tarsi pasitikrinau, ar tikrai uždengta viskas, ką uždengiau, ką apmoviau kelnaitėmis. Prisiliečiau pilnu delnu, visu delnu!, visu akiplėšišku nuodėmingumu, kurio negaliu smulkiau pasakoti. Apėmiau, lyg ji būtų mano ir man, lyg būtų buvusi tamsioje naktyje, nors buvome apsupti daugybės akių. Tai buvo nematytai įžūlu, viešumoje niekur nepriimtina ir neleistina. Bet tapo atleistina. Gal todėl, kad ji pati kojas net praskleidė ir priešinga nebuvo nė žodeliu šiai mano ofenzyvai. Praskėtė šlaunis labai nežymiai, vos vos pastebimai, bet aš negalėjau nepastebėti kad praskleidė. Kas be galo svarbu, paprastai yra pastebima. Jei nors kiek būtų nesvarbu, tai ir nepastebėtum. Ji tikrai ruputį praskleidė kojas. Ką tai man sako!? Kyštelėjęs ranką po kelnaitėmis nepamirštamai apėmiau visa ranka jos lobį. Ne tam, kad pasižiūrėčiau ar jis iš tikrųjų yra. Ir ne kitų pavydui. Ir ne iš beprotiškos arogancijos, o vien dėl savęs, dėl savęs asmeniškai. Aš negalėjau tuo nepasinaudoti, kai buvo galima išlošti milijoną, ir jį laimėjau. Žinoma, yra tokių, kurie tą mano ranką nukirstų, norėtų nukirsti. Bet kokie tokie nuskriausti! Pilkadieniai kaip dumblas. Savo gyvenimo nenugyvenantys, kuris būna nemokamai duotas. Besparniai laimės polėkiui ir drąsai, kuri jiems atrodo ir begėdiška, ir nereikalinga – kurią parodžiau, ir kuria pasinaudojau, nes buvo verta ir neprilygstamai gera šitaip pasielgti, nenusižengiant rašytiniams postulatams. Nors akimirkai, nors trumpam. Bet nepamirštamai akimirkai, nepakartojamai. Jausmas, kuriam nėra lygių. O kitiems kai kuriems tai nerūpi, arba rūpi mažai. Va čia ir yra jų neapdovanojimas. Kurie nežino, kokių dovanų mergina turi, tai nežino ir kiek praranda. Aš be galo dėkingas savo prigimimui, tokių dovanų išsiilgęs, visąlaik trokšdamas, ir jų gavęs. Jeigu šitaip niekas nerašo, tai nereiškia, kad šitaip neturi rašyti niekas.
 
O liemenėlę pasiėmė ji pati apsirengti. Bet dar suspėjau apimti ir krūtis. Vėl. Bet tik tam laikui, kol ji liemenėlę išsitaisė, pasiruošė jon paslėpti (žinoma, ne nuo manęs) savo įspūdingas strategines sferas – krūtis, kurias laisvuoliškai ir įnoringai vadinu papais. Ir pačios merginos tarpusavyje savo krūtis taip vadina. Man gražu. Vien nuo žodžių darosi kažkiek míela. Tada spėjau dar ir paklausti, paskutinįkart turėdamas tas brangenybes rankose:
– Tai ar jau žinai, kas tos šilauogės ir bijūnai?
Atrodė, kad ji niekuo nenustemba. Sako, pakuždomis lyg būtume čia tik dviese, lyg mansardoje prie toršero kalbėtumėmės: ,,Tai gal tos uogos, kurios nepigios, lietuviškos?“ – ir uždėjo ranką man ant peties, atsigręždama.
– Taip, brangute. Jos labai skanios. Nepaprastai, – sakiau ir aš visai paprastai, ramiai ir santūriai tarsi pietaudamas, nors jaudinausi. Ir jau turėjau su jos papais atsisveikinti. Tik pamaniau, kad mes abu čia jaučiamės kaip namie. Ir jaučiau, kad neklystu sakydamas ,,mes“, arba sakyčiau ,,mudu“ – ji tikrai buvo prigimtinai laisva. (,,Pinigų tau priaukojo, galėsi turguje šilauogių sau nusipirkti, nes parduotuvėse nebūna“, – norėjau dar pasakyti.).
Tikrai įžūlu. Bet atleiskite, kuriems nepatinka.
Ji negailestingai ,,susidėjo“ krūtis, o aš už jos nugaros liemenėlę užsegiau. Pasitaisė sau tas krūtis papus ar patogiai į liemenėlę jie ,,sudėti“. Šitaip brangūs ,,daiktai“ užsislėpė po gražiomis vėliavos spalvomis man matant. Daug asociacijų momentaliai pasirodo – prisiminiau apie vėliavą dainą ,,Gražiausios spalvos“, kurios gražios man tapo nuo 1974 metų, kai nubudau, budinamas pogrindinės spaudos vaisiais, ir kitokiu sveikuoju protu.
Negailestingai ir be ceremonijų savo papus liemenėlėn ,,susidėjo“. Kaip kaimo mergina deda kraitėn gražučius minkštapūkius spalvotus žąsiukus, nors tie gaivališkai priešinasi, nesutinka su tokia prievarta, bet šeimininkė tuoj uždengia juos skraiste, ir neša į turgų parduoti. Manajai merginai pasiūliau papus išlaisvinti, nes kam juos varžyti, kai laisvi gražesni, kai natūralūs kaip Dievas davė:
– Vaikščiokite palaidomis krūtimis po suknute; ir jums pačiai bus patogiau, ir kitiems malonumas. Juk turite rankinėje suknelę.
– Jūs viską žinote. Ar tik žvalgyboje nedirbate.
Šitaip daugiau nejuokaudama, ji liemenėlę pati nusisegė, ir švytruodama vėl nuogais papais, išsitraukė iš rankinės šviesią suknelę, kuri buvo balta su mėlynu. Ją apsivilko, susiglamžymai išsilygino, ir pasimaivydama atsistojo priešais mane žavinga į priekį atmestos kojos poza, ir juokiasi:
– Dabar galite fotografuoti!
Nelaukdama, kol ją ,,fotografuos“ ji laisvu mostu... mane apkabino apie kaklą, ir sako: ,,Einam“.
Policininkų apsuptyje taip tarė ir darė!, tiems viską nuolaidžiaujant. Tai nesivaržymas!, ryžtingumas, nepaisymas! Stovi apsupta policininkų žiedu ir sako ,,Einam“. Bet kaip tik tokiu drąsumu ji ir laimėjo, nes drąsumas tai buvo mergiškasis. Vyrai džentelmeniškai prasiskyrė, kai ji žengė išeiti, o aš ėjau jai iš paskos, spėjęs pagriebti skėtį, nes gal būtų ir palikusi. Nesukliudė mums išeiti, nė vienas nestvėrė už rankovės (kurių ilgų, beje, neturėjome). Bet kažkuris merginai džiugiai šūktelėjo – ,,Spindėk!“. Štai kiek daug moteriai duota. Kaip tai yra brangu, ką ji turi, pagalvojau. Šitaip pačiai galvojau ,,tikrindamas“ tai, kas liko po jos kelnaitėmis nematoma. Jau sakiau. Bet vis tiek aiškinuosi. Aš negalėjau susilaikyti, nes tokie yra merginų tvariniai, vedantys nuodėmėn, ir galintys vesti į pasaulio kraštą. Tokia nuostabi ir kerinti ši kūrinija! Taip man atrodė, taip yra iš tikrųjų.
 
Atomazgoje negailestingai pasielgė tik Valius: jis pasivijo mane... ir nulupo man nuo uniformos policininko regalijas, tarsi carui Nikolajui revoliucionierius, ir tada pasakė ,,Viso gero!“. Tačiau atsisveikindamas jis... ištiesė ranką. Aš palengvėle ranką jam padaviau. Paspaudė taip smarkiai, kad vos neriktelėjau. Be skiriamųjų ženklų likau jau tikrai ne generolas. Bet atsisveikinau tik su juo. O su mergina atsisveikinti nė neketinau, labai nenorėjau atsisveikinti. Pagaliau likom su ja dviese. Dieve, kaip atlėgo širdis. Nemaniau, kad šis toks nepaprastas įvykis pasibaigs taip paprastai ir laimingai. Tiesa, ne visiškai laimingai. Be to, finalo mano likimui dar nebuvo.
Kas toliau vyko, ne viską norisi pasakoti. Galiu duoti klausimą – kuo sunkiau patikėti: ar tuo, kas čia įvyko, ar, pavyzdžiui, tuo, kad KGB gaujelė ištransliavo naktimis man į galvą tūkstančius naikinamojo pobūdžio sapnų? Į pirmą klausimą atsako šis tekstas, o antram klausimui laukiu atsakymo iš tų kurie sapnus transliavo, ir ikšiol, pradieniui, transliuoja. Gal ir apie kankinimus kankinančiomis būsenomis kas nors viešai paliudys, tuomi nutraukdami tolimesnius manęs kankinimus?! Tai man labiausiai godotina. Laukiu kančių pabaigos kaip nežinia ko. Palyginimo šiam laukimui nėra, nes tokių kankinimų nėra buvę.
 
Jau mes su ja keliaujame iš pajūrio – bulvarine gatve nuo jūros tilto į miestą. Ten, kur ji veda. Nors einu be diržo, bet kelnės nesmunksta, ir, rodos, niekas nei nepastebi, kad esu ,,ekskomunikuotas“. Žmonių vaikšto labai daug: vieni eina nuo jūros, kiti į jūros tiltą laukti saulėlydžio. Kai saulė su paskutiniais spinduliais pasineria jūros bangose, tada susikabinę už parankių žmonės eina palaimingo nakties poilsio.
– Kodėl jūs nieko neklausiate apie tuos ženklus? – po ilgesnio tylėjimo paklausė ji. Keista, kodėl jai tas rūpi.
– Jie jau atgyventi, žvaigždute. Nors dar tebeseka mane KGB.
Aš žiūrėjau, kokia graži stotinga, atsilošusi, natūraliai laisva, natūraliai iškilminga jos eisena, ir baigiu noveletę šiuomi: jei su ja būtume ėję metais kitais vėliau, būčiau atsakęs jau šitaip: ,,Jie jau atgyventi, žvaigždute. Nors dar tebeseka mane KGB. Ir mintis seka, ir kankinimais kankina bet kur man bebūnant“.
Kadangi šitatai dabar man yra svarbiausia, tai likusių dalykų nei minėti neverta. Jei mane amnestuos – baigs kankinti ir mintis sekti, tada dar pakalbėsiu kas toliau buvo. Belieka užbaigti, kuo pradėjau. Vienas nepaprastai žymus žmogus devynioliktame amžiuje rašė, kad nėra Lietuvoje kaimo, kuriame nekalbėtų apie Brazilija, apie išvažiavimą jon. Neprireikė į Braziliją man važiuoti.
 
P.S Vargu ar šis spektaklis bus inscenizuojamas, nes kurgi rasis graži panelė, kuri sutiktų, kad jai krūtis nuogas visą valandą kažkas laikytų. Viešumoje, tai ne toršero prieblandoje, kurioje mergina atsiduotų.
(Čia sakiau, kad be panelių negaliu ilgai pasnykauti. Tai štai kaip prisišneku: po šios novelės parašymo pasnykauti teko net vienuolika mėnesių! O per televiziją atsirado reklama, kur šalia vienas kito sėdi senelė ir senelis su kepure, ji mezga, o jis nepatenkintas šūkteli: „Ir vėl nedavė!“.).
 
novelės galas
 
                                                                                                                           2014 metai
 
 
Jonas Baranauskas