Tu taip retai man laišką parašai...
O jau baltom alyvom pusnys žydi,
Ledokšniais virsta skaidrūs du lašai.
Bet jie – tokie menki, tokie mažyčiai.
 
Lyg mes kadais... Juk pameni, tik du.
Ir debesys – pilni svajų miglotų,
Ir nirome į juos palikę luotą
Ir užsimerkę šaukėme: „Skrendu!“
 
Išties – tik žiedlapiais plevenom vėjy
Bejėgiai bei besvoriai – kur nuneš...

Juk negalvojom, netikėjom mes,
Kad žemė šitaip greitai priartėja
Ir vieno skrydžio gali būt mažai...
............................................................................
 
Ir vėl baltom alyvom pusnys žydi,
Ir vėl retai man laišką parašai –
Gal pamiršai jau debesis ir skrydį?
 
2016 sausio 24 d.