Išbraidytos jau pievos pilkų debesų,
Ką tik gimę iš naujo turėjom numirti,
Nežinojau aš vėl, kuo buvau ir esu,
Mūsų akys užmerktos žiūrėjo į mirtį...
Kol užgeso žvakelės kaštonų kuplių,
Išskaičiavom, išbūrėm iš rūko marškonio
Ir iš savo seniai padarytų klaidų
Nepažinę to tikro gyvenimo skonio.
Tik kaltu nesijauski, neturi prasmės,
Buvo žvilgsniai kiti ir kitaip nenorėjom,
Aš buvau išgalvojus tave iš pilkų debesų
Ir iš skaudžiai šiurkštaus kibirkščiuojančio vėjo...