Jums neužtemdyt Lietuvos,
Kurie kasdien prie kryžiaus kalat,
Lyg būtų ji viena kalta,
Kad nelaimingi žmonės geria.
 
Jums neužtemdyt Lietuvos,
Kurie gražių darbų nematot  —
Išplaukiančių javų laukuos
Ir pastatyto naujo namo.
 
Nematot tūkstančių šeimų
Gražių, kaip vasaros gėlynų,
Dainuojančių, linksmų vaikų,
Tyliai palinkusių prie knygų.
 
Ne Lietuva, ne ji kalta,
Kad jums vis noris purvo juodo.
Sakykite, sakykite — už ką?
Kodėl jums džiaugsmą blogis duoda?
 
Save lig panagių paslėpę,
Tarsi su angelų sparnais,
Kitus aštriais liežuviais pliekiat
Iš TėVė bokštų išdidžiai.
 
Jums viskas tinka, visos mirtys,
Avarijos, skaudūs gaisrai.
Nebūtų jų, kažkas sukurtų
Apkaltint Lietuvai laisvai.
 
Su kuo kariaujate, „teisuoliai“,
Ar kvepia purvo pinigai?
Nors ir tarnaujat, amsit uoliai,
Išduoda vergiški ženklai.
 
Jums neužtemdyti Lietuvos,
Žiniasklaidos tvirtovių ponai.
Tamsi naktis tikrai praeis,
Tada teks slėptis po pasuole.