Kažkur kaita pavasario į rudenį
o gal žiema iškart į vasarą
Atavaru atsikvėpė erdvių visatos
suspaudžiant saujoj žemės rutulį
rytoj gal bus vėlu pabirs molekulės
pieštuko smaigaliu pergamentą įplėšus
tiek daug dar nenubėgta ir nepiešta
tarp kryžkelių drobės neliečiant
puikus gyvenimas šoklume paralelių
atsigręžia kažkas tiksle į priekį
bet atsimerkus negaliu suprasti
delne manajam žaluma ugnim pavirtusi