Sutrumpinta naktis

prisirpo vyšnios

ne, ne vasarį
pilnaties delnuos

ir latviškai nugieda
vaivos rykštėm

per patalus
per plaukus
per pirštus

atsiklaupi prieš mėnesį
lyg dievą

į skeitą sudedi
pavargusias mintis

ir debesys lengvi
uždengia pienu

nuo praeities
nuo ateities 

nuogas mintis

prasikalė

žilvičiais
ir pasėliais

gaivi diena

žalios drėgmės 
pilna

ir šviečiasi
ir vejasi
ir spėja

paliesti
prisiglausti delnuose

sutirpo

liko tik gaisai
ant lango stiklo

nuraudo vyšniom
pakraštys rytų

taip pasiilgau,
kad, atrodo, mirštu

bet kvepia rankos
pilnos žiemą vyšnių

gyvenimo 
ir ateities margų sapnų