Tas veidas atviras... Matau akis
Tarytum langą. O už stiklo lyja...
Vis laukiu, kol pavasariu išgis,
Kol šerkšno giją perkirs kalavijas.
 
Kol būsi tu laisva nuo paslapčių,
Aš jas skaitau, bet tau nereik žinoti...
Ir metų laiką širdimi jaučiu –
Na, patikėk, jau baigės šaltas gruodis.
 
Netgi vasaris liko paupy –
Vanduo sutraiškė kietą ledo lukštą...
Kokia šį vakarą esi trapi,
Nors užsidariusi... Giedros tau trūksta?
 
Aš nežinau – gal ryt, o gal poryt
Įmesiu juk į dangų saulės saują.
Kol kas bijau dar visa tai daryt –
Todėl vis lyja, lyja – nesiliauja...
 
Tad akyse tau telkiasi drėgmė,
O viduje – vien gilios sniego pusnys.
......................................................................
 
Nereikia – to, kas buvo, neminėk,
Aš langą jau veriu, nes laikas busti.
 
Tegul tau veidą kovas palytės
Ir vėju – mano pirštais – skruostus glostys.
Ir nebebus daugiau jau praeities –
Neplauks minčių laivai į žiemos uostą.