Kaskart kartodama išeisiu, aš išeisiu 
Ir nusimesiu sunkią naštą nuo pečių, 
Nesaldūs, ach, nesaldūs meilės vaisiai
Ir klystkeliai per klaidūs—aš jaučiu

Dar tavo ašaras sūrias ant skruosto
Ir ilgesį lyg kvapą jazminų, 
Laivai išplaukę jau iš mūsų uosto,
Tik pasilikęs nerimas dienų...

Ir ta tyla. Abu kalti, nekalbūs, 
Nors neįrodyta dar mudviejų kaltė, 
Prisėdę tylim, jau atlikę darbus,
Tuščiai neleista verkti ar liūdėt.

Po šitiek metų nerimas sugrįžta, 
Buvai tu čia ir aš šalia buvau, 
Tiktai išeiti man pritrūksta ryžto,
Pareiti neišėjus dar sunkiau...