Vėjas
Lapelį laiško tau siunčiu su vėju.
Kad egzistuoju – nė menkų ženklų.
Gal atminimų šūsnis suvirpėjo
Ir vėl be priekaištų ir be liepsnų smilkstu.
O ilgesys? Jis – lobis. Ir tik mano.
Auksinis žvynas buvusių džiaugsmų.
Išbarstė pelenus rūstus buities vulkanas.
Taip, aš iš tų, į lavą išmestų,
Kurie maldaut malonės nesumoja.
Lapely laiško nieko neprašau.
Iš rankų sprūstu, atgulu prie kojų.
Ar bent suprasi, kad buvau aš tau?
Sirgau? Kliedėjau? Gal... Ne, skandinausi
Pilkoj minioj. Stebėjau iš toli.
Ir troškau vieno – kada nors paklausti:
Neatsivėrę ar kam nors mieli?
Aš nežinau, kas man užrišo burną –
Tavęs sudievinimas? Stygius patirties?
Lapelis laiško leidžiasi į purvą,
O tu kaip vėjas į mane smelkies.