Einu alėja

Einu alėja ir vis veidai kiti,
Kažkur manieji taip staiga išnyko,
Tik liepos, kur stovėjo vidury,
Taip pat, kaip ir tada, dar styro plikos.
 
O juk anksčiau tiek daug sutikdavau
Žaliom kepurėm su auksinėm varpom.
Tokią nešiot tikra garbe laikydavai,
Ji skelbė tavo Alma Mater vardą.
 
Tai kas, kad kostiumas pigus,
O baltas lietpaltis truputį ilgas,
Ką tik nuslinko pokaris sunkus,
Dar kitoje planetoj džiūvo džinsai.
 
Maža bandelė – trys kapeikos,
Vanduo be sirupo – viena.
Jeigu turi laisvesnio laiko,
Priglaus motušė Romuva.
 
O mūsų daug, net oras klega
Aukštaičių, dzūkiška tarme.
Toliau, girdžiu, žemaičiai šneka,
Man jų kalba tarsi daina.
 
Jaunytės puošti daug nereikia,
Ji iš savęs linksma, graži.
Joje draugystė, meilė plaikstos,
Kuri palieka atminty.
skroblas