Prasidėjo judėjimas, kokio anksčiau, regis, nebuvo. Kalbu ne intensyvumo prasme, o pobūdžio. Tas pats kambarys, jo apstatymas, tie patys nuotoliai iki lubų, vonios, iki parduotuvių į ten ir atgal. Net ir laikrodžiai tie patys, bet šie neretai laiką pradėjo rodyti labai ne taip. Tačiau atrodo, kad jis pats, taigi jo didenybė Laikas, to nepaiso. Nepaisė ir anksčiau, nes prisimenu:

Aš – Laikas, ir todėl klausyk –
ne tau mane pamokyti, žmogau,
kaip košę virti..

Kai toks girdėjimas įkrenta į ausis, dar labiau gūžiesi, dar stipriau susipresuoji į save, nes žinai, kad visgi Jis – Laikas ir jo galybė visuotinai išpažinta. Pažiūri į praeitį ir neužmatai, nesuvoki jo ribų begalybės. Ne kitaip, kai žiūri į ateitį; ir ten jis beribis, be kontūrų, ir ten jis amžinas. Nesąmonė išmokti tokią beribę esatį. Gal todėl, tą pajutus, pradėjo labiau rūpėti ne visas Laikas, o tas jo kiekis, kurį užima lopšys. Parūpo žinoti, kokias funkcijas jis atlieka išleisdamas mus į Aš, į Žmogų, į Mes?
  Man pavyko užrašyti:

1.
Ak, lopšy,
nežinau, kur reikėtų ieškoti tavęs,
jei tikėjime, jei kraujuje,
jei Savęsp (Ašašai) šalyje
neturėčiau...
Kaip nori žiūrėk –
pro sapną nakty,
pro vokus akių užmerktų,
pro ilgesį, atminti, protą,
tu, lopšy, kaip širdis
Įkelta į krūtinę:
vis plaka, vis plaukia
vis sopa

Kuomet tai rašiau, atrodė, kad tokie pastebėjimai teisingi. Kad galiu pasidžiaugti tokiu pažinimu, kad turiu teisę, gal net pareigą, parūpinti savo gentainiams patarimų. Pamanyta – padaryta, bet žiūriu, kad jie kaip bitės apipuolę sužydėjusį pavasarį. Džiaugiuosi, kad nesipuoliau su jais kuo greičiau išeiti į žmonės, laukiau, kol aprims. Kai kurie ir dabar dar vis paskrebina, kaip, pavyzdžiui, šis:

2.
Augink save net ir tuomet,
kai kūną traukia vėl į žemę,
kai po akis lyg rudeninį lauką
jo nykios, liūdnos spalvos plaukios.
Žmogaus, kaip grūdas sėjai –
jeigu į žemę jį –
išdygs, įžels, išaugs,
nes Laikas nepalieka jo.

Gentaini, netiki tu manimi?
Bet tai turbūt todėl,
kad tuo ir aš ne kažin kaip tikiu.
Aplenk mane, prašau – aplenk,
tačiau augink, brandink save
net ir tuomet
kai kūną traukia vėl į žemę.

  Tačiau dabar apie tai, kodėl taip atsitiko, jog atsirado toks išskirtinis dėmesys Laikui. Nebijau prašauti pro šalį, tačiau jaučiu įtaigą, kuri koncentruoja dėmesį ir neleidžia mestis ieškoti paieškų kitur. Tiesiog neleidžia ir – nors trūk! Tačiau tokio noro – ieškoti kitur – irgi nėra. Man labai svarbu pripažinti, kad iki lopšio Dievas nepatiria nė vienos prapulties, tarkim, nė vieno žiupsnelio molio, iš kurio nulipdė Adomą. Tačiau atsiradus moliui lopšio laike, reikalai pradeda smarkiai keistis. Kažkokia suirutė, kur bene pirmiausia kažkodėl prarandama atmintis. Molis keičiasi, mainosi, neatpažįsta savęs. Ir net po to, kai jis iškeltas iš lopšio, dar netrumpą laiką pasilieka be atminties. Kas vyksta lopšio laike? Kodėl taip kruopščiai pasistengiama ištrinti ikilopšinę „molio“ atmintį? Baimė, kad bus išgirsta apie esybę, kurios ir Biblija nežino? Ir, sakykite, ar neįmanoma kokias tai būdais sužinoti, kaip atrodo neramus lopšio laikas?

3.
Neklauskite, kas per žmogus esu,
kada iš odos išgaruos
ruginės duonos kvapas –
vos akimis galėjau įžiūrėt šapelį
kurį darbštuolė skruzdė
į statybas nešė
O jau tada – ir miškas suošė.
O jau tada – ir aš sakiau:
Norėčiau, kad smiltelei
paminklą pastatytų Vilniuje
tuomet ir aš turėčiau dievą
panašų sau

Mintyse šypteliu; neišgirsiu, matyt, kad kas smiltelei paminklą statytų, bet gal kažkam ji įkrito į akį, o to tik ir reikėjo, kad atsigautų sąjūdis, į kurį išėjo ir žvakės. Ir prasidėjo jis nuo mažo abrozdėlio. Labai norėjau, kad jį kuo daugiau kas pamatytų. Ir nors sakoma, kad gerais norais ir pragaras grįstas, tačiau tokie mano norai dar skvarbiau čiaupiasi į smegenis ir suprantu, kad:
Nelengva įtikinti žodį,
kai vergas jį laižo kas dieną,
kad jis, atsiskyręs nuo molio,
į laisvę išeitų,
nors žino, kad reikia.