Gražu miške. Tik šakos supas,
Kai kliudo vėjas įsisukęs.
Kažkur šaka nedrąsiai triokši,
Kai voveraitė medžiuos liuoksi...
 
Kažkur genys kamieną seną
Savo stipriu snapu stuksena...
Apuokas drevėja sapnuoja,
Kalėdų pasaką vaikams dėlioja.
 
Palaukėje didžiulis kelmas pūpso,
Apaugęs blizgančiais kelmučių kupstas.
Čia tiek jų daug broliukų ir sesučių,
Kelmą stipriai apglėbusių rankučių.
 
Kelmas užklotas samanų skara
Lopais žalia, lopais ruda, pilka...
Bet aš kelmučių rinkti atėjau,
O kai radau – paliesti juos bijau...
 
Bijau draskyti jų šeimyną.
Jei taip tvirtai tarp savęs susipynę...
Jei aš išrausiu viena nors nuo krašto,
Visiems uždėsiu sunkią skausmo naštą...
 
Pušynas ošia: „šu – šu – šu!“
Neliesk kelmučių, jiems skaudu...
Jais pasidžiauk ir nieko nedaryk,
Skubėk namo ir kitąkart sugrįžk.
 
Todėl tą kelmą aš tik apžiūrėjau,
Samanėles jo švelniai palytėjau...
Paglosčiau kelmučius gražius rudus
Ir nuėjau per šnarančius lapus.