I
 
Rasos neatsigėrę, vėjo nepririšę,
Skaičiuojame lemtingus „prieš ir už“.
Vaza, papuošus kasdienybės nišą,
Nuo saugojančių rankų nesuduš.
 
Skambėjimą, atklydusį netyčia
Iš nerimo pakalnių atokių,
Girdėjus varna klaus, – Kokioj bažnyčioj?
Žinovo atsakas – nugludintas „tikiu“.
 
Pro žydinčias vyšnias, pro sielos naktį juodą
Eini gėrėtis ryto peizažu.
Mama ar poliglotas rikteli: „Uroda“, –
O tu lyg maldai pritari: gražu.
 
            II
 
Kalbėjo: laisto derlių, šaukia: geria, –
Spurdėjo žodžiai lyg katė maiše.
Nueinanti diena įamžins žarą
Ant vyšnios žiedo tviskančiam laše.
 
Kai juodos rankos neša baltą duoną,
Ištarkim vėjui: buvom ne tokie.
Laikykit, smilgos, viltį – giją ploną, –
Duobėj žarijų – atriekta riekė.
 
Iš pelenų prikėlę raibą antį
Silpnumo gūsis – kerinti galia.
Už nušvitimo kredo – išgyventi,
Liūdnoji deive, – vakaro tyla.