Negaliu

Negaliu atmintim susisiekt su tavim,
tavo vaizdinį trapų jau laikas ištrynė,
dar sugrįžk, dar pabūk, dar įženk dabartin,
atsiliepk, nes esi šios būties man vienintelė žymė.

Bet suoš ši diena bejausme užmarštim,
sudejuos širdyje tik išdegusia plyne,
kiek ieškotum, bešauktum – savyje nerandi
tų brangių spindulių akyse sužydėjusio lino.

Užsimerks virš galvos ir skliautai tau aukšti,
kai bežvaigždė naktis lyg vienuolė įžengs,
tik šešėlius juodus ir vaiduoklius regi,
bet tarp jų ar berasi, ko ieškai, kažin?

Gal jau nieko nėra – vien troškimai bergždi,
ir būties tau kitos nepažint?
bitėžolė