Ištylėjau jausmus iki dugno –
taip ir liko nesuprantami.
Išverkiau audros debesis –
taip ir liko neužpiltos
atsakymų bedugnės.
Sugrioviau tikėjimą tavo pilnatimi,
žavėjausi jaunais mėnuliais –
jie gi ne visada matomi...
Stovėjau pučiama skersvėjų,
apnuoginau sielą,
degiau nuo šalčio ašarų...
Tu vėl mane priglaudei
po dideliu ir šiurkščiu delnu...
Ar pajutai mano grįžimą?..
Pro šalį praeiti dar negalėjau –
nebeatsigręžus,
nebepalietus...