Kaip gerai, kaip gerai, kad turiu,
kas per žemę lyg mažą dar vestų,
Jo alsavimą tylų jaučiu
ir žinau – ta šviesa neužges man.

Taip nuo lopšio lig karsto lentos,
ligi akmenio šalto ant kapo –
aš Jam tyliai kas dieną lenkiuos,
kai Jis tiesia lig saulės man taką.

Nors žinau – nepasiekt, nenueit,
tik šešėlis per žemę vis lydi,
Jo ranka mano rankos niekad nepaleis,
nors ir būčiau it vaikas sapnuos vis paklydęs.