Pražydęs gruodas

Paguldė. Dar ne atilsiui, bet svajos nebestiebiasi dangop,
Ties horizontais išsiliejęs keistas margas sapnas.
Tik ten geidi, ištrokšti, alksti dar kažko,
Ten neįkyri: Kiek turi sveikatos? 
Ten kaip krikštamotė tavoji praeitis
Dalija dovanas žaisliukais – atminimais
Ir ji nesibara, kad judesiai lėti,
Nes kojos klimpsta patalų pusnynuos.
Ar kelsies rytmetį? Kažin... Už lubų juk dangus,
Po lova auga stebuklingos pupos.
Jų lapai supa, tad sunku nubust.
Į švelnų šypsnį išsiskleidžia lūpos,
Nes akys regi, ko aplink nėra –
Pražydęs gruodas ir po kojom žvaigždės.
Kas nepatyrė, vargiai, ar supras,
Keistam sapne kaip gera būna klaidžiot.
Nijolena