pelenų rožė
lydėdama metus pavėjui
jaučiu dar gyvą aromatą peleninės rožės.
sudžiovinau ją knygoj apie keistą meilę...
prisimenu, kaip man ją dovanojai – atsiprašydamas.
tai buvo taip seniai...
kad laikas mums atleido...
... visas kaltes.
iš kito laiko...
sugrįžta vaizdiniai suakmenėjusiais prisiminimais
lyg antkapiais sustoja į galingą eilę.
jų šaltus kūnus aš liečiu svajonių pirštais –
jie man gyvi dar... sminga sielon peiliais...
... daugės randų.
bet aš jausmus paleisiu...
klajoti po viltingus džiaugsmo klonius
ir alkanom rieškučiom godžiai rinkti saulę –
jau blėstančią, bet skubančią gyvybės tiltais
padovanoti šilumos... vėl atrastam
iš nuojautų pasauliui.
... ir plaks karšta širdis.
-------------------------------------
... tik peleninė rožė dvelks šalta apgaule...