„Pabudai!“
Kol dar pabundu, parašysiu skyrelį „Pabudai!“. Tai ne juokas. Juokas gal tik kokiam nors dainos herojui, dainoje, sakykim, „Juoda orchidėja“, kurioje pasakyta: „Duok Dieve pabusti!“. Mane gaujelė, bangomis migdanti ir žadinanti (sic!, tikrai taip daro, ir ne bet kiek, o maždaug 20 metų!), bangomis gali mane ir nužudyti kada panorėtų. Todėl, kai rytais senis iš KGB buveinės velnio ryšiu man nubudintam pasakydavo, kad štai, gyvate Jonai, dar „Pabudai!“, susimąstydavau, prilaikydavau kvėpavimą, nes išsigąsdavau, tuoj supratęs, kad galėjau ir nepabusti: tas „Pabudai!“ reiškė, kad „galėjai ir nepabusti“.
Toks pavojus nepabusti, ir ryte perspėjimas „Pabudai!“, kildavo už tiesos sakymą, kurį mintyse arba balsu gaujelei sakydavau iš vakaro: dieną iš vakaro vadindavau juos organizuotais nusikaltėliais, KGB gaujele. Argi aš galėjau meluoti, kitaip galvoti ir sakyti!; o, pavyzdžiui, mintyse ką nors vertinant, jei vertini rimtai, meluoti išvis neįmanoma, fiziologiškai neįmanoma; antra vertus, jei meluočiau, iš dalies tai būtų melavimas sau pačiam (kas visai nesvarbu), o kas gaujelei naudinga, ar priešinga mano principams, pavyzdžiui, visuomeninės laisvės principams, šito, bent jau mintimis, nekalbėjau jiems niekad. Ir dainą girdėdavau, per LRT ar „Lietaus“ radiją, dainą su žodžiais „tavo širdis po mano delnu“, kuri, šis dainos motyvas, mano mintį vedė į tai, ką sakiau: yra man pavojus nuo jų, nuo kankintojų, mirti. Nors vėliau per „Lietų“ dainoje „Kažkada mes šokom“ išgirdau sakant: „širdies negaliu sustabdyti“, kas tik šiek tiek nuramino. Dar ir nuskandinti mane gali, nes bangom pasiekia net ir vandenyje pasinėrusį (deja, ir tai tiesa, nors ir kaip baisu bei pavojinga ją pasakyti; ačiū visagaliui visatos Tvarkytojui, kad rudenis prisiartėja: „artinasi“, – kaip sakydavo mažai raštingas mano tėvas, už tave, KGB gaujelės tvarkytojau, raštingesnis – artinasi metas, kuriuo, dėl vandens Neryje atvėsimo, aš jau nesimaudau); štai daina „Ar bijai, Lietuva (ne „Lietuvà“)?“ tarsteli: „tavo plaučiuose vanduo“; o vyriškio atliekamoje dainoje (per LRT radiją) išgirdau frazę: „nusineš tave vanduo“.
Kai kalbėjo, kad nuskandins barkentiną „Meridianas“, tai čia apie mane kalbėjo. (Ta proga parašiau meilėraštį, t. y. eilėraštį „Betgi balto laivo burės jau iškeltos!“, jis randamas literatūrinėje interneto svetainėje Rašyk.lt, įkeltas joje 2015.05.13.). Beje, visokiu lygiagrečiu, analoginiu mano gyvensenos atvaizdavimu, gyvenimo detalių atkartojimu mano asmeniniame kelyje ir medijoje KGB užsiima jau labai seniai; atvaizduoja tai, ką tikroviškame gyvenime pergyvenu, ir tai ką mintyse apmąstau. Konkrečių atkartojimo pavyzdžių nefiksavau, nes man tai baisu, ir kad vėl nepakartotų baisu, be to, man labai šlykštus toks jų „darbas“; bet to, visą laiką (kažkaip man pačiam nesuprantamai) bijojau, kad nepaaiškėtų, jog visa tai daroma dėl manęs, kad tarp eilučių visur kalbama apie mane. Ir rodoma. Visokio siejimo su manimi prisižiūrėjau ir prisiklausiau iki soties, t. y. iki koktumo! Tai dvasią naikinantis veikimas, manęs baudimas, nenutrūkęs iki dabar. Labai man šlykštus toks užsiėmimas, labai (gal todėl taip ir daroma, Mamontovas nemelavo dainoje sakydamas „ko bijosi, tai ir bus“). Negaliu nugalėti šio pasišlykštėjimo tokiu KGB žmonių „darbu“, pasišlykštėjimo kalbėjimu „metaforiškai“, girdimu visur, kur aš apsiverčiu, kalbėjimu visokiais simboliukais ar alegorijomis (kaip, pavyzdžiui, ir apgraužto kaulo padėjimu man ant tako). Antai nuo 1992 metų per televiziją (net ir iš Maskvos!!!) pradėjo... į mane panašiuosius rodinėti! Ir tai baigėsi, matyt, tik tada, kai žiūrėti televizijos aš išvis lioviausi. Arba, tarkim, pavyzdėlis: tarkim, jei aš kur nors valgykloje pietaudamas lėkštėje radau plauką, su vargu jį išmečiau ir ilgai šlykštėjausi, tai sekančią dieną atėjęs į darbą... plauką randu ant durų rankenos priklijuotą, prie kabineto durų, kuriame dirbu vienas. Dar ir žodžiai velnio ryšiu pasigirsta: „Plauką mato!“. Įžiūriu plauką, nors akiniai reikalingi ir į tolį žiūrėti, ir skaitymui. Pavyzdėlį dar pasakyčiau kad ir tokį: kai savo novelėje „Strateginės vietos“ merginų papų (krūtų) krūtelius pavadinau krūteliais, tuoj per televiziją pramoginėje laidoje krūtelius, kažkoks nepraustaburnis, nei iš šio nei iš to pradėjo vadinti taip, kaip man nepatinka ir neskoninga, neestetiška.
Kad bangomis gali nužudyti, įsitikinau savo kūnu, siela ir kailiu: aiškiai kaip dieną žinau, kad širdies plakimą būtent bangomis buvo (labai smarkiai) sutrikdę 1996 metais, kai KGB, atsirakinę mano butą ir radę jame mane vieną, prievarta išvežė į psichiatrinę ligoninę; bet toliausiai gražu (ne „toli gražu“) ne dėl to mano širdies ritmas vieną valandą sutriko, sutriko taip neregėtai, smarkiai ir pavojingai, kad maniau numirsiu – bangomis ritmą sutrikdė! (nedomina tokia, taip veikianti, aparatūra prokurorų nei žvalgybininkų, tarytum neegzistuojančių! Kankintojų, irštvelė yra Vilniuje, sužinokite konkretų jų adresą ir stverkite, kad nė išsilakstyti nespėtų). Du kartus bangomis buvo nualpinę (parkritau ant grindų) – irgi su labai aiškiu, tiesiog kūnišku jautimu ir suvokimu, kad alpina, griauna kažkokiu išoriniu, kažkokių bangų poveikiu – vien tik išoriniu, nematomu ir, vaizdžiau sakant, nei užuodžiamu bangų poveikiu.
Kiek aš tuo tikiu, kad KGB gaujelė bangomis mane nužudys? Maždaug tiek, kiek būna mėnulio apšviestumas mano kambaryje su dienos šviesa lyginant. Kai mėnulis visa pilnatimi žvelgia mano kambarėlin pro langą, o aš guliu lovoje sunkiai alsuodamas, kentėdamas, pavyzdžiui, kankinimą karščiu (nuotoliniu būdu daug kankindavo ir karščiu, kurį, jei smarkų įjungia, atlaikyti ne ką lengviau negu baudimą šalčiu, baudimą šaldymu viso kūno, nors kartais, mano laimei, šaldo tik kojas) – kai guliu kankinimus kentėdamas tokioje nakties šviesoje, aš ir pats apie mirtį pagalvodavau (bet dabar sakau: niekad nesižudyčiau!). Liuksais neišmatuosi kokia mėnulio šviesa kambarį apšviečia. Geriau pasiklausyti operinės dainos apie „mėnulį“, kuriam sudėta tiek daug dainų (sakančių ir nepasakančių kas jis toks), geriau pasiklausyti dainos „Kas tu...?“, negu tokius matavimus daryti. Bet, protą atgavęs, prašau, laikykite tai literatūriniu inkliuzu šiame skyrelyje, ne realiu tokios banditiškos tikimybės pasvarstymu. Pagaliau, gaujele, žinokite ir tai, ką nukentėjusieji sako: „dantis už dantį“, „akis už akį“. Taip turi būti atsiskaitoma, ne taip, kaip, sakykim, Norvegijoje, kur, anot žurnalisto Sigito Krivicko, už kiekvieną nužudytą žmogų Breivikas gavo maždaug po tris mėnesius kalėjimo, kuriame trys kambariai ir galimybė išeiti auštąjį mokslą. Net tėvas jo išsižadėjo; va čia tai jau bausmė.
Čia leiskite fantazijos įlieti: kai matydavau įvedamą jį į teismo salę, bandydavau įsivaizduoti, kaip jis nustemba, jei visi teisėjai ir teismo tarėjai (kurie prisiekusieji pas mus sovietmečiu būdavo civiliai, iš prastuomenės ir visuomenės, gal ne visi ir partiniai), jei teisėjai jam, Breivikui, įvestam į salę visi... sinchroniškai (sutartinai!) atsistoja ir... nusilenkia, ir prideda kiekvienas prie širdies dešinę ranką, kas reiškia... Toliau nesapnuosiu.
2015 m.