štai miega mano mylimas žmogus...
aš mėgstu į jį paslapčia žiūrėti...
tas vaizdas toks pažįstamai jaukus
lyg minkštas rūkas, kylantis iš lėto...

raukšlelės čia... šita nauja,
dienos skubiam ritme nepastebėta,
išduoda man, kiek rūpesčių juodų
dosni darbų tau kasdienybė mėto...
         
dar miega mano mylimas žmogus...
šalia manęs lemties paskirtoje jam vietoj –
toks taikiai ir pažeidžiamai ramus
ir rankos jo po žandu vaikiškai sudėtos...

ramiai miegoki, mylimas žmogau,
ryte tave matysiu jau tik tokį –
šnekutį, rūpestingą, blizgančiom akim,
ir gerumu pasaulį darantį kitokį...
------------------------------------------
išauš diena, ir jis nubus,
mane pažadins juokeliu dar negirdėtu...
greitu žingsniu nueis paruošt kavos...
... ir man... abiems...
nes mes kartu...
kad visados ir be aukos
širdelė prie širdies priglust galėtų...