Pakartotas gyvenimas

Sapnai tokie tikroviški, atpažįstami – pasikartojantys, jau sykį buvę, tik tada, kai buvo realūs, per tą amžiną skubėjimą, įspūdžių, jausmų gausybę liko nepilnai suprasti, išgyventi. Dabar sapnuose  nesijaučia laiko tėkmės, viskas tiesiog yra. Ir aš esu, neapibrėžta laiko reikalavimų – ta pati, kuri buvau dar vaikas, ėjau per gyvenimą, ir kartu dabarty – tokia pat ir kartu kitokia, nesuvokianti laiko. Esu. Aš. Vienu metu visame savo laike, vienu metu visose savo vietose, drauge su visais savo žmonėmis – nėra dar  negimusių, nėra mirusių. Visa tai, kas buvo gyvenime, yra, niekas niekur nedingo ir bet kada galiu būti ten, kur jau būta.
Šį rytą per akimirksnį prieš nubundant išgyvenau gabalą savo ir ne savo gyvenimo. Viskas vyko vienu metu – paskutinės saulėtos rugpjūčio dienos, bet kartu matau, jaučiu gruodžio darganą. Šalta ir namie – kažkas sugedę šildymo sistemoj, o aš kažkokiam susirinkime ir negaliu grįžti. Kas namie? Ką valgo mano vaikai, nieko nespėjau paruošti? Bet kartu žinau, kad Onutė, žinodama, kad manęs nėra, įsivedė mano mergaites į savo šiltą virtuvę ir maitina kopūstyne, ir jos visi keturi vaikai, ir dvi manosios kažkaip įsigudrina sutilpti prie nediduko virtuvės stalo, jiems linksma, atšilo toj namų šilumoj, visų skruostukai raudoni. Ant kaladės prie plytos sėdi Kastantas ir taiso batus. Miliutė perbraukia ranka mano vyresnėlei per pečius – eikit, mergaitės, namo, mama jau, mačiau, parėjo, rūpinsis. Matau prasiveriančias namelio duris, linksmus mergaičių veidelius, bet mane kažkas kviečia pas ligonį, ekstra, pamoju joms ir nuvažiuoju sunkvežimiu.
Kada juo besu važiavusi, kada begirdėjau tą polutorkių ūžesį? Bet viskas yra čia pat, tada ir dabar. Tik sapne taip gali būti, tik sapne. Dabar matau ir Onutę, tvarkančią, dėliojančią savo rankų audimus. Jie tokie mieli, glostau, grožiuosi, o Onutė šypsosi ir pasiguodžia, kad iš namų kraičio negavo, per jauna tekėjo.
O dabar ji kaip mažam vaikui aiškina savo Kastantui, kaip reikia paruošti gardus gyvuliams, jau greit pareis į tvartus. Jam išėjus sunkiai atsidūsta – ką padarysi, trūktins, bet juk mano žmogus... Žinau, kad netrukus eis pati, žiūrės, ką ir kaip jis ten daro, vėl aiškins. Et, rodos, imtų pati ir padarytų.
– Ar mylėjai tekėdama? – mane stebina kontrastas, tikras, neįmantrus kaimo moters grožis, kantrybė, išmintis ir Kastanto bukumas. Onutės rankos kuriam laikui nurimusios, mintimis kažkur toli. Net nusipurto sugrįždama į dabartį – suprantu, kokia ten galėjo būti meilė? Pasišlykštėjimas. Keturi vaikai – taip, iš pareigos, bet brangiausia, ką turi.
– Už velnio būčiau tekėjusi, kad tik išeičiau iš namų, – mato mano nuostabą, – vaikų buvom daug, aš vyriausia, badas, skurdas, darbai nebaigiami, neįveikiami, nors žemės turėjom nemažai; koks ėmė, už tokio ėjau. Būčiau sudžiūvusi į pintį ne savo vaikus augindama...  
Ir jau esam prie Onutės trobelės priebučio. Ji kasa man gėlės daigą – ortenziją. Pas ją jos tokios derlios, apsipila žiedais kasmet, Onutė mato, kaip pro šalį eidama jomis kas kartą grožiuosi. Susupa šaknis į laikraštį, duoda man – pasidžiauk, bet pas tave nežydės, ne tam žemė. Ir nutilo kažko nepasakiusi. Rodos globojau, mylėjau, bet žydėjo tik tą pirmą vasarą, kol jautė Onutės rankas. Dabar sapne pagalvoju, kad ir aš tuose taip ir nebaigtuose statyti savo namuose nežydėjau – ne tam buvo žemė, nebuvo tinkamų rankų, niekas iš maniškių jos nepamilo, kol likau viena sulaukėjusiam sode. Kai pamatau kur derliai žydinčias ortenzijas, įdėmiai įsižiūriu į tų namų moterį – ar ji bent jaučia, kokia laimė prigyti tinkamoj žemėj?
Tai vis dar sapne – einu pėstute, stumdama dviratį, nutrūko grandinė. Pavakarė. Bobų vasara. Apsiūkę, bet kad ištvėrė nelijus dieną, jau ir nebelis, suspėsiu pareiti namo tuos likusius kelis kilometrus. Pavargau, bet džiugina pilna kraitelė spanguolių ir tyro vaizdai akyse – visai žiemai. Žingsnis nespartus, turiu laiko dairytis. Daugybę kartų matyti laukai, kalvelės, pamiškės. Čia visas mano gyvenimas, bet pasikeitė valdžia, kažkas pasikeitė ir laukuose. Mėginu suprasti kas. Pastatytas kryžius ant kalvelės, žymintis dviejų ūkininkų valdų ribą, iš protėvių, tik laikinai buvusią panaikintą – Sibiruose sapnuotą, kai grįžo, vis aplankytą, vis pasidairytą, ar tebėra tos kalvelės, lomelės. Pagaliau! Kryžius – riboženklis. Patikimiausia – Dievas ir žemė.
Laukai susmulkėję, ražienos neskustos – trūksta kuro, traktoristą sunku prisikalbinti. Tylu laukuose. Nemažas bulvių laukas, jo riba kažkur už kalvelės. Barų vidury kruta dvi žmogystos, renka bulves – tokie maži tame dideliame lauke. Akys nuo tokio vaizdo atpratusios. Vyras vis pasikelia iškratyti kiocius. Įvertinu – derlius geras, baltuoja daug maišų. Apima graudulys – taip ir matau, kokie pavargę tie senukai vidury lauko, vienudu. Dirba, pailsi, vakaras netoli, o barų dar netrumpas galas. Kai prieinu arčiau, atpažįstu – Onutė, Kastantas. Pamoju iš tolo, bet neužsuku – ir taip suvėlavau namo. Žingsniai apsunksta, einu, rodos, einu, o niekaip nesibaigia tas bulvių laukas, viskas taip atvira, nė kur pasislėpti nuo priekaištingų žvilgsnių. Žmonės, atgavę žemę ir nesusivokiantys, ką su ja daryti. Kur vaikai, keturi? Savuose gyvenimuose.
Atburzgia, atbilda traktorius, jaunas vaikinas sumėto maišus į priekabą ir nuburzgia kaimo linkui. Kas jam, pasamdytam. Vis atsigrįžtu – kaip susėdo senukai ant griovio krašto, išbridę iš dirvos, taip ir sėdi.
Sapne vaizdai keičiasi akimirksniu. Vėl bobų vasara, bulviakasis. Onutė ir Kastantas jau dirvoj ir aš suku iš kelio, nudžiugusi, kad galiu ateiti į talką. Visi mes dar jauni. Maži mūsų vaikai kuria laužą – keps bulves. Dūmai pažeme. Kastantas atarinėja vagas arklioku, mudvi su Onute krūvoj naujų kiocių renkamės gražiausius, patogiausius. Paklausta, kas nupynė, Onutė nužvelgia savąjį tokiu šiltu žvilgsniu – tą tai nuo mažumės moka.
Kad tik nenubusčiau, kad tik nesibaigtų sapnas – gyvenimas, su visu tuo, kas buvo gera ir bloga, kad mes dar pabūtume jauni, kad kasmet būtų geras derlius, o mes eitume vieni kitiems į talką, ir laužo dūmai driektųsi pažeme, o dulkini, suodini mūsų vaikai vaišintų keptomis bulvėmis, kad turėję būti laimingi atgavę žemę du seni žmonės lydėtų mane priekaištingais žvilgsniais į nugarą – kodėl eini pro šalį, tarsi svetima, neužsuki į talką, juk matai, kaip jiems nebepakeliamai sunku, neišklausai jų godų, nepatari, ką jiems, seniems, dabar su ta atgauta žeme daryti?
Kad nesugrįžtų nubudus laiko suvokimas ir žinojimas, kaip daugelio mūsų nebėra. Onutės, Kastanto... Tebėra tik žemė – kalvelės, lomelės, Sibiruose sapnuotos. Tebestovi ir kryžius prie kelio, bet nebežymi jau jokių ribų – pardavė žemę vaikai.
daliuteisk