Įskaityk, kaip šnabždės lūpos tylinčios
Apie norą klajot su tavim.
Dar pabūkim po mušančia dvylika
Miesto varpo bejausme širdim.
 
Nutylėk. Nors žinosi, kad sniegas šis
Paskutinis jau mums. Nesvarbu...
Daug tikėjimo balto palieka jis
Ant kaštonų šakų, ant stogų.
 
Kantriai pasakok nieko nežinančiai,
Na, kodėl žiemą paukščių mažai?
Tik ant sniego, lelijom pražydusio,
Varnų pėdų mįslingi laiškai...
 
Ir vis snigs. Ir vis snigs ligi ryto
Paskutiniu vasario sniegu.
Spustelk ranką... Pratark – iki kito...
Kito ko?..  Bet jau tai nesvarbu...
 
O nutoldamas girgždančiom pėdom
Nesigręžk į mane. Nematyk,
Kaip per veidą graudumas nubėga –
Nepavirs jis snaige antrąsyk...
---
Liks kartotis tik varpinės dūžiai,
Snaus tikėjimas sieloj giliai...
Atsimerksiu, kai siautės gegužė
Ir vėl snigs...
... jau kaštonų žiedais...