Nenurašykit Lietuvos
Nenurašykit Lietuvos, aukštieji ponai,
Jos kaimų, miestų ir miestelių.
Nors jie nuskurdinti vaitoja,
Kaip drebulė audroj prie kelio.
Klausaus „profesorių“ ir pyktis ima,
Kai jie tik Vilnių, vieną Vilnių mato,
O žemdirbys, jo suversti arimai
Būk tai Europos verslui atgyveno.
Kas valdo Lietuvą — neverta klausti.
Ką ten koks Seimas ar Prezidentūra...
Darbai šalti, be meilės žmogui jausmo,
Lyg būtų rankom atbulom sukūrę.
Kas tampo virvutes ir dūmus skleidžia
Vieniems suniekinti, kitiems iškelti?
Protams sujaukt transliuoja juodą gaidą:
— Skubėk namus, namų duris užverti?
Ne žemė jau šventa, ne žalios girios,
Ne protėvių kapai ir netgi ne bažnyčios,
Bet paslėpti, nematomi ryklių kapšai,
Jų pragaro jėga visus, visus valdyti.
Vaidinsim žvelgdami į šimtmečio lapus,
Apeisim tautos karžygius, apeisim.
Eilinį kartą tuos, svarbiausius, iškilius,
„Istorikų“ vapėjimu nuteisim.
Nenurašykit Lietuvos, aukštieji ponai,
Šventa jos pėda lygiai kiekviena.
Brangint ir rūpintis privalome vienodai,
Telieka gintaru kartoms visa.