Ne kartą savo tekstuose rašiau (ir šioje knygoje „Spindėk!“ taip pat) kiek daug metų KGB mane seka. Mano žodžius yra patvirtinę ir kai kurie praeiviai, nepažįstamieji, man pasakydami, kad jau daugiau kaip trisdešimt metų mane seka. Ir štai neseniai vieną naktį iš buveinės tų, kurie kankina mane bangom ir seka mano mintis, labai aiškiai pasakė vieną didelį skaičių – pasakė: „Trisdešimt keturi“. Jie neretai man pasako skaičių – tai mažų, tai didelių, bet aš niekaip nesusigaudau, ką tie skaičiai reiškia, nors ir ilgai svarstau juos išgirdęs. Keletą dienelių sukau galvą, spėliojau, ką gi reiškia ir tas „Trisdešimt keturi“. Ir jokios kitokios išvados nepriėjau, kaip tik šitą: mane KGB seka jau trisdešimt ketverius metus.
 
O dažniausiai iš skaičių (paprastai vakare) man oro ryšiu, kuriuo yra prie mano galvos prisitvirtinę, jie sako (tikriau, sakydavo) skaičių „du“, arba „dvi“.