Nenujaučiau, kad kažkas savijautoje taip greitai keisis ir tai, kas vakar atrodė rimta, pagarbu, reikšminga, pastovu, nepajudinama, dabar ištižo, nutekėjo kaip išlydyta geležis ir tampa akivaizdu, kad nors geležis, o teka, o bėga. Panašiai kaip upės. Atrodytų, neįmanomas dalykas, jeigu neatsimintum, kad geležies tekėjimui prireikia aukštakrosnių, prireikia ugnies ir aukštų temperatūrų. Todėl ar verta stebėtis ir rodyti į tekančią geležį. Išprunkšdami  ugnikalnių lavą, teka kalnai. Prunkščia, kunkuliuoja ir teka Saulė. Žvaigždynai taip pat. Ne kitaip elgiasi ir gimtasis Vandenis.
    Argi dėl to ginčijuosi? Žinoma, kad – ne, pamąstau. Tačiau  kad taip atsitiktų, kaip yra, reikalinga  priežastis. Tokie dalykai neatrodo mano galvai  reikalingi, tačiau neretai  pajaučiu, kad  kažkas aikteli, šūkteli. Ir tuomet kažką tariu. Lyg atsiliepdamas. Aną kartą taip.

1.
O  tu  nepyk,
kai aš parodau į save,
it angelą: girdi, matyk,
koks nuoširdus, koks paprastas ir geras.
Galbūt kažkiek ir šitokios materijos yra,
tačiau  munduras mano  – laikas.
Iš ko išaustas? Irgi nežinau,
bet nujaučiu, kad iki lopšio
gerklės apykaklė nespaudė,
nebuvo įprasta derėtis,
kuo būti, o kuo – ne...
Kaip žodis neištartas –
net nežinai, kad toks yra.

 – Pala, pala, neskubėk, – prisimenu stabdė mane redaktorius. – Sakai, „munduras tavo – laikas“, – pakartojo ir pagyrė, prašydamas tai padaryti ir kitus. – Man patinka, patikėk. Man toks vaizdelis patinka. Poe, kaip manai? Galėtum tarti ir Pranucui geresnį žodį.
 – Blogiausių niekuomet nesakau. Iškenčiu savyje. Kita vertus, daug apraiškų suprantam, kai žodis dar neištartas. Kaip yra kelionė iki lopšio, panašiai taip  ji yra ir iki žodžio.
  –  Patinka pafilosofuoti?
  – Kodėl „pafilosofuoti“? Tai realybė. Tai būties apraiška. O kad mūsų pajautų instrumentai neretai išmėtyti rūdims  įsiėsti, tai irgi realybė, – nemandrai pakalbėjo Poe.
 –  O  aš jums  parodysiu nedidelį piešinį. Jis man labai įtaigus.  Nežinau kodėl, bet įtaigus, – dar jautriau sukruto  kalbėti  redaktorius. – Pirmiausia,  sakyčiau, savo nedidele apimtimi. Visą piešinį galima uždengti nykščiu, bet kas iš to, jeigu jis dabar  man  matosi ir apkastas,  matosi iš  po  žemės. Pasitaikė vieną kartą  pamatyti ir, prašau – pradėjau matyti ir tai, kas po žeme. Pranucis  dabar neretai Ispaniją mini. Tikiu, kad ir šį kartą nebus apsieita be jos. O aš ją pradėjau matyti po žeme.

2.
Ne šiaip sau rodau į Ispaniją,
prie šono kardą sau segu,
vieni gal žino, kiti – ne,
bet iš tiesų
kaip Biblijoje pasakau:
kai žemėje  kažkur sugriaudžia  karas,
lopšiai tuoj pat išgirsta jo negerą būdą
ir kraujas prateka upeliais –
kas pasakys, kur dingsta jis toliau.
  
  – Pala, pala, – vėl stabdė redaktorius. – Aš irgi  tuoj paklausiu, kur dingsta jis. Taigi kraujas. Gal tai kartu bus ir atsakymas, – dar pasakė jis ir nerangiai prisėdęs ant žemės, pavirto ant šono, ištiesęs dešinę ranką, atgniaužė delną, truputį  praskėtė jo pirštus. Nebuvo nuobodu matyti dramblotą žmogų, savimi dėliojantį vaizdą, kad juo iškalbėtų mintį ar matymą, tačiau suvokęs, kad užsiėmė pakalbėti apie anksčiau man kalbėtą dalyką, pasakiau:
  –  Redaktoriau, gal  nereikia?
  – Aš irgi maniau, kad nereikia. Be ar tikrai nereikia? Maniau, kad ir laikas būtas. Bet ar būtas?  Įdomu, ką apie tai pasakys mūsų mielosios.
  – O! ačiū, ačiū, – padėkojo Poe.
  – Pirmiausia reikia suprasti, kad ši, ant  žemės numesta, ranka ne mano. O jeigu vis dėlto ji mano,
 tai  vis tiek reikia  ją ištraukti iš peties, kad  viena pati sau savarankiškai gulėtų ant  žemės. Tai va, – giliau  atsikvėpė  redaktorius, nenuleisdamas akių nuo rankos delno, o paskui sužiuro į  Pro (prozą) ir  paklausė: – Ką dar reikia padėti ant delno, kad laumės atstotų nuo manęs.
 Pro truktelėjo pečiais:
  – Gal truputi daugiau smegenų.
  – Truputį klysti, Pro. Reikia  galvą ant jo padėti. Tik galvą. Žmogaus, žinoma.  O toliau: ėgi, kur  jūs, duobkasiai. Ir tu, kunige. Prašykite, teatsiveria  žemė tokiai dovanai priimti...
.
3.
Žmogau, nesupk manęs,
Paleiski lopšį plaukt krauju,
Aš – savanoris į Ispaniją.
Prie šono kardą sau segu,
tik nemanau, kad juo  galėčiau laisvę iškovoti.
Žmogaus dalia – vergovė.
Kaip kažkada,
kaip šiandien,
taip rytoj.
Net jeigu jis karalius,
popiežius ar imperatorius,
tai nekeičia esmės.

  Nepamačiau, kaip redaktorius padavė po paveikslėlį Pro ir Poe, kurį, pasak  jo, nufotografavęs po žeme. Man jis tokį buvo dovanojęs anksčiau. Ir užrašęs: Tai mano Jėzus  Kristus. Neabejojau, kad ir Pro su Poe perskaitė (ar netrukus perskaitys) tokį įrašą. Tuomet abi  jos susikaupę žiūrėjo į ranką su žmogaus kaukole saujoje, kuri švietė žemės tamsoje.