Vaikystėje buvo lengva
mane nepastebėti
ir tai darė dažniausiai mergaitės.
Ir mokytojai manęs vardu nekvietė,
tik pavarde, ją tardavo netaisyklingai,
gal gerai, jog būtent taip,
nes beprotiškai bijojau,
kad dar kažko paklaus...
Taip ir užaugau nepastebėtas
iki nematomo žmogaus.
Todėl šiandien savo veikiančioje
mikrobangų krosnelėje
laikau kelis plazmos rutulius,
panašius į kamuolinius žaibus,
tačiau niekaip negaliu įrodyti,
kad jie verti Nobelio premijos.
Taigi, atsidūręs tarp (meta)fizikos ir (al)chemijos,
supratau, kad nesėkmės sufleruoja
vienintelį atsakymą –
gyvenimas yra sudėtingas.