Daugiau tokių kvailybių, tikiuosi, nebus. Geriau  praeitis, neturinti mirties, negu žvalgyti po dangumi pakištą dabartį, dieną iš dienos versti Grigaliaus kalendorių ir spėlioti, o kas ir kaip toliau. Ar pagaliau nenukris ir pats dangus?
   Ką? Gal, sakysite, neprotingai kalbu? Jeigu neprotingai, tai ne dėl savo kaltės. Ot, ir šį kartą man svarbiausia tai, kas ateina į galvą. Dabar. Tuoj pat. O kodėl taip? Nei  laukiau, nei prašiau, nei kitaip to pageidavau, tačiau yra kaip yra. Ar protinga būtų manyti, kad taip atsitiko dėl mano sumanyto  veiksmo. Beje, nuojauta tokia, kad netrukus  deklamuosiu. Buvo  laikas, kai maniau, kad tai reikalinga užrašyti ant popieriaus ir susegti į  knygą. Argi  ne  kvailybė, a?
   O dabar?  Pajaučiu, kad noriu giedoti. Tačiau apie ką, irgi nežinau. Giedu, kas į galvą ateina. Paskutinį kartą pagiedojau apie Ispaniją. Irgi kol neišsižiojau – nežinojau, kad taip atsitiks. Prašau, klauskite Pro. Ar Poe. Ar Redaktorių. Ir taip:

1.
Ispanija ne taip arti,
juolab, jei karieta keliautum,
tačiau kai baltas kaip žiema,
kai lopšyje esi,
kai išspiria dangus į kitą dalią,
negreit  ateina susitaikymas su savimi
išbūt savo vergovę – Žmogų.
 
  Sakysite, kad  kažkas ne taip? Tokia mintis aiktelėjo ir man. Netgi suprantu, kad greitai ir redaktorius pasirodys. Mano  redaktorius – be kūno. Iki šiol jis nepraėjęs tos stadijos, kuomet žodis tampu juo. Supraskite, tampa  kūnu. O  giesmėje žodžiu pasirodžiusi Ispanija mane irgi krestelėjo. Lyg jai norėjosi, kad kažką atsiminčiau. Kažkodėl į ją bėgti  išsitiesė, išsirangė, išsivyniojo visi  keliai. Buvo sausio 29 d. Ir aš žinojau, kad giedamo teksto nevalia rašyti į dienoraštį. Nemanau, kad jam ten būtų bloga, bet mačiau, kas yra šalia. Ir Pro, ir  Poe, ir Redaktorius. Budi. Sako, kad dabar, kai apšviestas 78 žvakių lyg ir  lengvesnis, jau netinkamas sunkesnį  akmenėlį panešioti. Daugiau vėjų galvoje. Net kritikai netinkamas. Ėgi,  neįprasta matyti tiek žvakių ir kiekvienoje jausti save. Degu, bet  nepasakyčiau, kad skauda.

 2.
Išnoko laikas – atbūnu aš Jį.
tremties peizažai pro pirštus kaip žirniai byra.
Sužiuro į akis Poe –
mažutė mano lyra
Ir nesiginčija, kad man graudu
vergovę – Žmogų – šitaip greit išbūti.

  – Žmogus kaip vergovė, o kažkodėl gailiesi ją išbuvęs. Dar norėtųsi užtrukti. Taip  juk? 
  – Tai ji, Pro (proza), man siunčia repliką. Lyg ir nesitiki, kad galėčiau dar šiek tiek užsibūti. Bent iki jubiliejinių 80. Ak, mieloji, tariu mintyse, nežinau, ką tau pasakyti. Tai ne mano rūpestis, ar bus jie, ar nebus. Ir dėl to man galvos nesopa.

  Susėdome  keturiese: Pro, Poe, redaktorius ir aš. Anieji trys žiūri į mane kaip piemenį su uždegtomis 78 žvakėmis. O man smagu. Aš giedu:

3.
Argi seniai sekmadienis?
Argi seniai Kabeliuose
bažnytiniai parapijos varpai skambėjo,
kai  pirmą kartą lopšyje suaikčiojau:
– O  Dieve, nepalik manęs be tėvo,
nepaliki Šklėriuose.
Kinkyki lopšį kaip karietą,
prie šono kardą man prisek.
Aš – savanoris į Ispaniją,
Ten kraujo daug...
 
  – Va kaip! – šiltai šyptelėjo Poe. – Savanoris į Ispaniją. Su kardu prie šono. Beje, kary, Donaldas  linkėjimus siunčia. Žinai tokį? Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Donaldas Trampas. Atsimink: Trampas, o  ne Trumpas.
  – Supratau. Ačiū, Poe, kad  pirštu nerodai. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas taip pat neužmiršo. Sakė, kad galėtume ir susitikti. Pavyzdžiui, Ukrainoje. Ten irgi jau nemažai  kraujo, – netyčia pasigyriau pasaulio galingųjų dėmesiu sau.
  – Taip, taip. Ir pragaras gerais norais grįstas, – atsiliepė  redaktorius, – manau, kad kelionę per savo laiką protingiau pradėti su generalisimu Francisku Franko.
  – Tada  dar ne generalisimus.
  – Turbūt tada  dar – ne, nors... nors kaip pažiūrėsi, bet ir 1939 metų pradžioje kautynių kraujo Ispanijoje dar vis daugiausia. Nepaskęsk. Ne rašalas.