Pagyvenusi ponia su berete meistriškai sukiojo vairą ir lėkė per sutemusį Vilnių. Greitis buvo tiesiog pasiutiškas, ant kiekvieno posūkio mašina ėjo ant zanosų. Sulig kiekvienu zanosu Akvilė jautė, kaip jos pilve stiprėja panosas – pilvas kaip pasiutęs gurguliavo, ir buvo panašu, kad tryda jau tuoj tuoj vėl išsiverš lauk. Akvilė laikėsi sukandusi dantis, bet pilvo gurgimas pasiekė pagyvenusios damos ausis. 

– Kas tau yra? Tryda? 
– Jo, biškį, – droviai nusijuokė Akvilė, – nuo jūsų zanosų man sustiprėjo panosai. 
– Jolki palki! Aš tikiuosi, kad tu čia neapsišiksi mašinoj? 
– Visko gali būti, – Akvilei net veidas pažaliavo – ji laikėsi iš paskutinių jėgų. Pagyvenusi dama posūkyje vėl davė ant zanosų, o mergina pajuto kad jau viskas, tuoj, ateina fontanas! 
– Negaliu daugiau! – suriko mergina, – vskas, tuoj šiksiu! Nesulaikau! Sustokit, rekia pašikt! 
– Tu pro langą šik! Dar ko, sustosiu aš, kad pabėgtum... Langą atsidarai, ir šiki! 

Akvilė ilgai nelaukė – atsidarė langą, pasikėlė sijoną, ir paleido tokią skystos trydos su tiršiais bangą, kad atrodė, lyg būtų išsiveržęs purvo vulkanas. Šūdų srovė apvarė visą mašinos šoną, o iš paskos važiuojančiai mašinai uždergė visą stiklą. Vairuotojas pristabdė, įjungė valytuvus ir pradėjo pypsenti beigi keiktis, atsidaręs mašinos langą - bet vos iškišęs galvą, gavo skysto šūdo porciją į veidą ir turėjo staigiai stabdyti. Iš paskos važiuojantys automobiliai nespėjo sustoti, ir kokios 4 mašinos įvažiavo viena kitai į galą. Vairuotojas apšikta galva iššoko iš automobilio ir nulėkė kumščiais aiškintis santykių su jam į galą įvažiavusiu bernu. 

Akvilė, jau baigdama triesti, per petį matė visą šitą situaciją. 
– Ups, avariją kakodama sukėliauuuuu... – kaltu balsu nutęsė mergina. 
– Dzin, visi gyvi. Servetėlių reikia? – ponia su berete atidarė bardačioką, ir iš po granatos ištraukė popierinių servetėlių pakelį. Akvilė vėl su išgąsčiu pasižiūrėjo į bardačioke besiritinėjančią granatą. 
– Iš kur šita granata pas jus? – paklausė panelė, servetėlėmis besivalydama užpakalį. 
– Atsivežiau iš Sirijos. 
– Jůs ką, buvot Sirijoje? 
– Jo, teko lankytis su reikalais. Beje, kodėl tu man sakai „jūs“? Labai jaučiuosi sena, nors dar tikrai nesu tokia. Kad jau kartu važiuojam... Būtų gerai nors vardus žinoti. Kuo tu vardu? Aš tai Nijolė, bet draugai mane vadina Nilka. 
– Malonu... Aš Akvilė. 
– Akvilė? Gražus vardas. Aišku, man tai jis ne toks gražus kaip Nijolė, bet gėdos nedaro. 

Akvilė buvo pasimetusi. Šita damačka dar prieš pusvalandį norėjo ją nužudyti, o dabar tokia maloni, trinasi į drauges... Kaip visa tai suprasti? Akvilė pasižiůrėjo į Nilkos veidą, bandydama ką nors išskaityti bent iš išraiškos, bet Nijolės veidas buvo akmeninis ir atkakliai žiūrėjo į kelią. Lūpos kietai sučiauptos, beretė krito ant kaktos, o akiniuose atsispindėjo gatvės šviesos. Kas čia per boba ir ko ji nori? 

– Kur mes važiuojam, jeigu ne paslaptis? Tikiuosi, ne į Siriją? 
– Ne, tikrai ne į Siriją. Truputį toliau. 
– Toliau???!!! – mergina nesuprato, ar Nilka šaiposi, ar kalba rimtai. 
– Taip, toliau. O dabar dar reikia kai ką padaryti. Užsuksim į kokią nors parduotuvę... Va, kad ir į šitą! – Nilka staigiai davė ant stabdžių ir staigiai įsuko į parduotuvės aikštelę, net sucypė padangos. Sustojo, ir... Nusiavusi basanoškes, pradėjo mautis kalgotkes. 
– O čia dabar kas? Persirenginėsim? 
– Nepersirenginėsim. Iš viso, tu labai daug klausinėji, panele... 

* * * 

Tuo metu parduotuvėje vyko kipišas. Prie kasos stovėjo du girti pacanai su kapišonais, ir akivaizdžiai rodė nepasitenkinimą. Praėjimą jiems užtvėrusi stovėjo akiniuota pagyvenusi apsaugininkė Zosė. 

– Jaunimas, aš jums aiškiai pasakiau: su vogtu šnapsu niekur neisit. Aš gi mačiau, kaip kišotės bonkes už kelnių! Galvojat kad aš nežiūriu, nematau? Blogai galvojot. 
– Ė tu ačkarike... Ėėėėė... Žiurke! – vienas iš jaunuolių vos pastovėjo ant kojų, antras, kiek blaivesnis, jį laikė. Blaivesnis tarė apsaugininkei: 
– Jūs turėsit problemų, žinokit. Mano tėvas verslininkas, mama politikė... Ek... – vaikinas sužagsėjo ir vos neatpylė. 
– Ne, jaunuoliai, čia jūs turėsit problemų. Tuoj atvažiuos Valera iš reagavimo, tai mažai jums nepasirodys! Pažadu, berneliai. 
– Šiandien Valera dirba? – kasininkė net pašoko iš džiaugsmo. 
– Jo, Valera. 
– Ooooooooo... Tai aš tada jums nepavydžiu, gražuoliai. 

Kaip tik tuo metu už lango sumirgėjo oranžiniai apsaugos automobilio švyturėliai, ir mašina su firmos ženklais sustojo prie pat parduotuvės durų. 

– Valera atvarė! Nu dabar tai bus, žiūrim! – džiūgavo parduotuvės darbuotojai, ir sustojo eilute pasižiūrėti. Buvo akivaizdu, kad tas Valera labai gerai jiems visiems žinomas. 

Parduotuvės durys atsidarė, ir į vidų įėjo didelis, storas, gerokai pagyvenęs žilas ūsuotas diedas, panašus į jūrų vėplį. Pilvas priekyje kabojo kaip tašė užvirtęs ant diržo, deduška net negalėjo susisegti savo geltonos liemenės – ji plevesavo palaida. Vyriokas labai nerangiai statė kerzus, eisena grynai kaip šleivakojo meškino. Vos pamatę Valerą, pacanai ėmė kvatotis isterišku girtu juoku. 

– Tai čia šito mums jau reikia bijot? Ajomajo, tikrai apsimyšiu tuoj... Iš juoko! – blaivesnis net raitėsi žvengdamas. 
– Ėėėėė tėvai! Ėėėė! Tau zvizdec dabar, nežinojai? Aaaa blyn koks lašara! Paršas storas! – girtesnis jau raitojosi rankoves ir svirduliuodamas ėjo link Valeros. Valera ramia laukė nejudėdamas. 
– Kovinė panda atsirado, blyn... Minde, duok tu jam! – blaivesnis atsistojo rankas sukryžiavęs ant krūtinės, ir pasiruošė steběti sceną. 

Girtesnysis pacanas prisvirduliavo prie Valeros ir užsimojęs jau taikėsi kirsti reagavimo darbuotojui į žiauną. Bet čia susilaukė netikėtumo - deduška atšoko į šoną ir pasilenkęs šniojo girtam nedorėliui bananu per blauzdas taip, kad pacanas pakiloį orą ir kelis kartus apsisuko vietoje lyg lėktuvo sraigtas. Valera pagavo ore besisukantį pacaną už rankos, numetė ant žemės ir užsigulęs visu svoriu, užlaužė jam rankas už nugaros ir išsitraukė antrankius, ketindamas surakinti. Visa parduotuvė plojo ir šokinėjo iš džiaugsmo! Zosė žiūrėjo į Valerą su susižavėjimu, bet pamačiusi, kad jis kaip visada nekreipia dėmesio, nusuko žvilgsnį ir sunkiai atsiduso. 

Bet buvo vienas, kuriam tai nepatiko - tai buvo tas kitas, blaivesnis berniokas. 

– Ė tėvai, tu afigel?! – jis pribėgo prie Valeros ir jau taikėsi iš razgono spirti antrankius dedančiam, nusisukusiam diedui į galvą, bet deduška mikliai pašoko, pastvėrė berną už smūgiui pakeltos kojos ir permetė per save. Girtas pacanas perskrido keliolika metrų per parduotuvės salę ir atsitrenkęs į lentyną su pieno produktais, nugriuvo kartu su ja. Ant žemės pasipylė jogurtai, varškės ir grietinės indeliai, o berniokas pašoko visas baltas, išsivoliojęs jogurtuose ir aplipęs varškę. Bet veido raudonumas persimušė net net per grietinę – bernas buvo įsiutęs tarsi bulius, pamatęs raudoną skudurą. Iš kišenės išsitraukė peilį ir nubėgo link Valeros rėkdamas: 
– Va dabar tau žopa, seni! Zvizdec tau bus! Peilį suvarysiu į išangę, šūde tu storas! 

Bet šį kartą apsaugininkė Zosė pasirodė ne iš kelmo spirta. Moteriškė pagavo lekiančio pacano ranką su peiliu ir nagais sukabino taip, kad tas rėkdamas jį paleido. Peilis nukrito ant žemės. Girtas jaunuolis išsitraukė iš už kelnių pavogtą degtinės butelį ir jau taikėsijuo trenkti Zosei per galvą, bet tuo momentu gavo nuo Valeros tokį smūgį kumščiu į snukį, kad vėl persivertė ore ir nukrito ant šalia sustatytų akcijinių šampano butelių. Nuo vaikino svorio keliolika šampano butelių susprogo, ir putojanti gazuota srovė kaip geizeris trenkė jauną neklaužadą į lubas. Apsvaigęs nuo dviejų smūgių – Valeros ir į lubas – berniokas kaip maišas nudribo ant žemės. Valera nutempė nedorą jaunuolį prie vis dar neatsičiuchinančio jo draugelio, paguldė šalia ir surakino juos abu vienais antrankiais – vieną už vienos rankos, kitą už kitos. 

– Valera strikes again!!! – šaukė susirinkusieji parduotuvėje, o Zosė priėjo prie Valeros ir tarė: 
– Nu, minkštutis, tu vėl nenuvylei! 
– Ne pirmas kartas minkštučio, ir ne paskutinis, – ramiai atsakė diedas. Boba vėl tik sunkiai atsiduso, ir nuėjo prie kasų. Valera pasilenkęs prie surakintų nedorėlių, žiūrėjo ar tie atsigavo, ir išsitraukęs telefoną kažkur skambino. 
– Mano tėvas naftos magnatas... Mano mama Azijos prezidentė... Šakės jums... Atvičiaju... – apsvaigęs gulėdamas vebleno jogurtuotas chuliganas. 
– Ėėėėėė... Aaaaaaa... – stenėjo jo draugelis. 

Tuo metu į parduotuvę įsiveržė dvi moterys, ant galvų užsimovusios storas juodas kalgotkes. Viena buvo įkišusi galvą į vieną klešnę, kita - į kitą. Veidų gerai nesimatė, bet buvo akivaizdu, kad viena iš jų pagyvenusi, o kita jauna. Be to, pagyvenusi vis laikė jaunesnę už kalgotkių – taigi, galima buvo suprasti, kad jaunesnioji yra jos nelaisvėje. Dvi moterys vienose kalgotkėse atrodė pakankamai juokingai, bet juokai greit išgaravo, kai vyresnioji iš rankinuko ištraukė granatą. 
– Visi gult! O jūs, kur prie kasų, staigiai dedat pinigus iš kasų į tašes, supratot? Greitai man tik! Arba susprogdisiu jus visus k čiortavai materi! Ko stovit? Čia jums ne grožinės literatūros kūrinys, ir ne filmas! Darbuotojai krauna babkes, o visi kiti gulat!!! 

Nilka pabaksnojo alkūne Akvilei į šoną: 
– Ko tyli? Sakyk ir tu ką nors! 
– Jo jo, girdėjot ką sakė? Kraukit babkes, greit... – drebančiu balsu išlemeno Akvilė, bet žmonių antrą kartą raginti nereikėjo – pirkėjai rėkdami sukrito ant žemės, o kasininkai ir kasininkės jau atidarinėjo kasas ir traukė banknotų pluoštus bei monetų saujas. 

Bet tuo metu Valera, prieš tai užsiėmęs ant žemės gulinčiais dviem nedorėliais, lėtai atsisuko ir atsistojo...