Mano žemė
dar laiko mane
dar nevirpa
kai paliečiu kojomis
jos smėlėta gili ranka
ir krūtinė 
iš lėto kilnojasi

mano žemė
dar jaučia mane
dar atsimena
ašarų skonį
jos keliais 
įsave
pas save
ateinu pasiilgusi tolių

žemės akmenys
girdi mane
mano širdį
lyg savą myli
svetima mano lūpoms
kalba
jai kartoja žodžius
ledynų

atsiliepia širdis 
ir žolė
nusilenkia
prieš akmenio žodį
želia pievos
ir sielos strėlė
vėl į dangų
man kryptį nurodo

mano žemė
dar jaučia mane
mano žingsniai
pažįsta jos kraują
apkabina tylom
sapne
kad gyvenimas gimtų
iš naujo